As saviskei valau nuo pat pirmojo dantuko isdygimo. Budavo is pradziu daznai, kad nesiduodavo. Ir dantu sepetuka, toki pusiau zaidimui skirta, buvau nupirkusi, ir atskira sepetuka turejom, vien zaisti, kad priprastu, bet niekas nepadejo.
Ir kazkaip viena diena (cia dar kai visai mazyte buvo), isziodinusi ir ikisusi dantu sepetuka i burnyte, pabandziau taip israiskingai padeklamuoti "Seneles pasaka" (ta sena, gera S. Neries eilerasti). Ir mazei taip patiko, is pat pirmo karto, kad net ziodinti nebereikejo, is nuostabos pati issiziojo ir klausesi

Ir nuo to karto neturim vargo su dantuku valymu. Dabar tai jau aisku, didele mergina, ir kitaip susitarti galima. Pati nori kad dantukai butu grazus ir niekada nepriestarauja kai valau. Bet maziukams tas pasakos sekimas ar eilerascio deklamavimas tai tikrai veiksmingas. Sekmes ir kantrybes