aš ir lunatikuodavau vaikystėj ir paauglystėje (esu labai emocingas ir jautrus žmogus). Taip, negalima šaukti to lunatikuojančio vardu

reikia imti už rankos ir atgal paguldyti.
O dėl to ar gali kažką padaryti, tai manau, kad taip, pvz.: po šeimyninio konflikto ar pan. Nenoriu gąsdinti, bet tai gali įvykti, priklausomai nuo lunatikuojančio žmogaus pykčio laikymo, agresyvumo (na, nuo jo charakterio).
Iš mano lunatikavimo istorijų (pati nepamenu, man pasakodavo):
topas buvo, kai pas sesę kambaryje būsimas vyras miegojo, tai aš atsigulaiu po jų lova ir sakau jiems: "Ko jūs čia vaikus darot?"

man buvo gal kokių 13 ar 12 metų
buvo kad atsisėdau sesei tiesiai ant galvos lovoje ir supavausi
užsidegdavau šviesą! atsidarydavau sandėliuką ir imdavau visokias reples, atsuktuvus, gerai kad tėvai atsikeldavo, nes nežinia ką su jais daryčiau

kartą buvau iš virtuvės peilį paėmusi!

tai sakau, gerai kad tete jautruolis, išgirsdavo
dėl gydymo nežinau, nelunatikuodavau kasnakt, tėvai būdavo užsiėmę su darbais tai pas jokius daktarus nevedė

man pačiai tas praėjo.
Bet kai vyras lunatikuoja reiktų susimąstyti, nes tikrai nežinia kas gali nutikti

pamenu draugė pasakojo kaip lunatikuodama baisiai užgavo mamą

jinai sėdėjo lovoje ir visaip krutėjo, kojas kilnojo, rankas visaip (jos su mama kartu miegojo), mama kėlėsi, kad ją paguldyti, nuraminti, o ta buvo ištiesusi rankas į priekį ir su jėga dėjo jas į šoną ir taip kumščiais tiesiai mamai į veidą

o jau buvo gera paauglė, tai jėgos turėjo, gerokai užgavo mamą, su mėlynėm vaikščiojo
taip kad atsargiai