Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

Aš jau net nebesuprantu apie ką mes diskutuojam... Tokia diagnozė, kitokia diagnozė.... Ir jei vaikas per keletą mėnesių neprisitaikė, tai jį "nurašom" ir vežam atgal?.... O jei savo pagimdytam vaikui "išryškėtų" įvairios diagnozės (su kuriom galbūt tektų gyventi visą gyvenimą), argi nesistengtumėt jam padėti, ar atsisakytumėt jo?....

Liūdna, kad taip mąstote netgi tos, kurios pačios esate įvaikinę ar globojate......

RATNA būk gera nepyk, tikrai nenorėjau tavęs skaudinti tau ir taip nelengva.
Čia gal susiplakė mintys dėl didesnių vaikų globos ir įvaikinimo, su tavo sūnelio atveju.


Dėl tavo sūnelio tai tikrai nekalbėjau kad reikia jį atiduoti, gink Dieve, sakiau kad gal tik jo bėda ne ta kurią tu manai esant.

O dėl didesnių vaikų globos tai tikrai manau, kad reikia grąžinti jei tikrai nepasiseka, bet aišku tai neturi būti lengvabūdiškas sprendimas, kad ai ne taip šypsosi, ne tas maistas skanus, kuris mums patinka todėl grąžinu, arba kaip tu sakai ,,nurašau,, aš ne apie tai kalbu, tas neprisitaikymas vyksta kiekvieną minutę, kiekvienoje situacijoje, vien tik veido išraiška ką pasako. Kas to neišgyveno nesupras, dar kartą sakau tai visiškai skiriasi nuo mažų vaikų bendravimo.

Ratna čia tau

Neturiu aš čia ko pykti ir "skaudintis", - savo sūnų čia paminėjau tik "tarp kitko", kaip pavyzdį lauretai, kad nenustebtų, jeigu ir su mažu vaikiuku ne viskas vyks "sklandžiai" ....

Man vis "užkliūva" jūsų žodžiai, kad prisitaikymas negali trukti "per ilgai".... O kas gi gali atsakyti, kiek konkrečiam vaikui reika laiko tam "prisitaikymui"? Vaikai skirtingi - kaip ir mes (ar visos lengvai adaptuojatės naujam darbe? ar nė vienai neprireikė visų metų ar net daugiau, kad iš tiesų atsipalaiduotumėt ir pasijustumėt "savo vietoj"? ar nebuvo sunkumų "prisiderinant" prie vyro šeimos ir net prie jo paties?...). Bet mes juk - suaugę žmonės.... O čia - sužaloti vaikai.... Tikėtis, kad 9 metų mergaitė prisitaikys per 2 mėnesius (kaip buvo lauretos atveju) ..... ...... Dieve, net ir naujagimis per tiek laiko bus tik pradėjęs "apsiprasti" (geriausiu atveju).....

Dar kartą pasidalinsiu tuo, ką pati žinau iš specialios literatūros ir konsultacijų su specialistais (pasižadu po to užsičiaupti ):
jei į šeimą paimamas kūdikis iki pusės metų, normalus adaptacijos laikotarpis yra 6 - 12 mėn ; vyresniam kūdikiui ar 2-3 metų vaikui šis laikotarpis gali užsitęsti iki pusantrų - dvejų metų ; dar vyresniems vaikams (ypač tiems, kurie jau buvo "pavežioti" pirmyn atgal) tikrai gali prireikti kelerių metų.... Ir tai, kiekvienas atvejis - labai individualus, vaikų patirtis ir įgimtos savybės - skirtingos, todėl visada galimi nukrypimai nuo šitų "normų".... O jeigu tėvai nepasiruošę ir nežino, kaip realiai padėti vaikui, bet tikisi, kad jis pats "rodys pastangas" prisitaikyti, tai viskas tik dar labiau komplikuosis ...

Viskas. Prikandu liežuvį....

Utei ir Dar - parašiau AŽ (ne čia...)

Apgailestauju, kad nusprendete kad 2 men yra mazas laiko tarpas. Is dalies sutinku. Taciau vienas paprastas dalykas buvo sioje mergaiteje, NENORAS. As kai pasiiminejau ja is vaiku namu, buvau nusivezusi dukra. Ja palikau grupeje kol bendravome su pavaduotoja. Buvo kalbama, kad mergaite sunkiai pritaps musu seimoje, kai pamate kaip isaukleta mano dukra. Net perzegnojo, kai isejome... Labai gaila, kad nepadejo. Dziaugesi visi, kad ji pagaliau isejo is vaiku namu. O kai papasakojau, ka ji veike ir kaip elgesi pas mane... niekas nenustebo. Galbut jai reikia visiskai priesingos seimos. Duosiu pavyzdi, turiu geriausia drauge su dviem dukromis. vyresne labai taktiska, isaukleta. jaunele, islepinta ir baisiai nemandagi. Kodel? Mano drauge supranta kad ji blogai elgiasi lepindama, bet jaunele labai myli... o ta sako, kaip duosiu snukin su batu visoms... arba sako, tu sudas... kai ji sitaip sako, mama tiesiog tyli arba sako, ai kaip negrazu taip kalbeti. Jaunele isties nagla, su tuo sutinka visi seimos nariai. As su savo geriausia drauge tai neaptarinejame, bet viena karta esu pasakiusi, kad tai labai negerai.
Na mamytes, nezinau tai ar blogai, bet manes laukia naujas susitikimas su nauja mergaite... beje ji randasi tuose kudikiu namuose kaip ir grazintos mergaites broliukas...

Laureta, nuoširdžiai linkiu tau sėkmės
Tikiuosi, kad "nepabėgsi" iš forumo ir papasakosi, kaip seksis su ta mergyte

Ziūriu čia susidarė dvi grupės:vienos kad iki grabo lentos gyventų su "vaikučiais globojamais " ar įvaikintais,kitos lyg ir norėtų juos grązinti,jei jie nepritaptų šeimoje... tai aš turbūt jau būsiu prie tų ,kurios iki grabo lentos
beje:tada klausimas "toms norinčioms grązinti" ką daryti,kai jūsų biologinis vaikas "nepritampa" šeimoje??? Kai jis elgiasi taip,kaip ta lauretos mergaitė?Ką siųlote daryti?Atiduoti,taip išeina....
Kitas dalykas,buvo čia tokių teorijų,kad vaikas traukia,netraukia...taip sutinku,tas yra Bet juk jau ,kai mes išsirenkame ,tai pasiimame tuos,kurie mus traukia ,ir ,kaip paskui ,kai jie prie mūsų neprisitaiko,mes nurašome,jau kaip "netraukusius" beje 2mėn.globos tai absurdiškai mazas laikas,net šuo ir tas per tiek laiko neprisitaiko
dar vienas dalykas,čia panašu į santuoką;mes išsirenkame vyrą....prisiekiame dievuliui ,kad gyvensime ir mylėsime jį amzinai -ir pradėjus gyventi,pamatome,kad jis yra visiškas "asilas" : tik teliką teziūri ir viskas ,nesistengia prisitaikyti ir tt...Tai vat vienos puola skirtis kitos-bando "toliau kazkaip gyventi" ir ieškoti priezasčių kodėl taip vyksta?ir dazniausiai tos priezastys glūdi mumyse,o ne kitame zmoguje...
Tad linkėčiau daugiau nesėkmių ieškoti savyje,o ne vaikuose

Na labai jau tu čia taikliai viską sudėliojai
Aš irgi kai paskaičiau lauretos skundus dėl mergaitės (na, netikiu kad tik tai, ką parašė jai kliuvo) - bet akurat - mano biologinis. Nu niekaip prie mano idealios šeimos jis neprisitaiko

Astonkei, dėl vyrų
Tai aš asmeniškai manau, kad (esu tikinti), kad ta priesaika ne tokia turėtų būti, nes viskas keičiasi, kaip ir pats žmogus. Na ji turėtų skambeti taip kad ,,iki grabo,, jei būsi toks koks esi dabar kai tuokiamės, nes tada turi įvertinti jei patinka dabar , tai turi patikri ir vėliau, nes žmonės, daugiausia vyrai pasikeičia iš esmės, po 5 ar 10 m. tai būna visiškai kitoks žmogus, geriantis, terorizuojantis šeimą, griaunanatis gyvenimą, arba intiligentas prievartaujantis žmoną, morališkai žlugdantis vaikus ir nekurkit pasakų kad kaltos abi pusės. Tai sugalvojo daugiausia alkoholikai , kad pateisintų save. Nes dažniausiai antrosios pusės (žmonos) nuodėmės būna tokios mažos kad negalima sakyti -kalta.


Dėl grąžinamų vaikų
Rašai kad išsirenkame tokį kuris traukia, tai va klysti. Bent jau man taip nebuvo. Kai vaikinatės tai renkatės, o man buvo kitaip. Nuėjau į vaikų namus, įėjau į kabinetą pas direktorių, sako gerai duosim Onutę (vardas pakeistas )parašyk prašymą kad pasiimsi savaitgaliui, aš parašiau. Nežinojau nieko, nei kaip ji atrodo, nei kiek tiksliai metų, auklėtoja nuvedė į grupę , pamačiau,truputį papasakojo ir viskas . Jos neėmiau niekada dėl tam tikrų priežasčių, bet ne dėl to patiko ar ne, čia buvo kitaip , bet nesakysiu, tai nepriklausė, nei nuo manęs, nei nuo tos mergaitės.
Panašiai buvo ir su ta mergaite kurią savaitgaliais jau globojau irgi pirma prašymas savaitgaliais išleisti, po to į grupę, bet jau rašydama antrą paklausiau, o gal pirma pažiūrim, sako, nėra kitos, nerašysit, tai neturim ko pasiūlyti, laukit, tai va ir galvoji gal rašau ir ji man patiks, nes jei nerašysiu tai neaišku kiek dar reiks laukti. Vėl į grupę, keli sakinukai, net auklėtojos nieko nesakė, nes buvo laikinos ir nieko nežinojo.
Bet vėlgi, bent jau mano grąžinimo, (gal čia nesiskaito kad aš grąžinau, nes ji pas mane tik svečiavosi savaitgaliais, jokios globos neturėjau)priežastis tikrai nebuvo nesutvarkyti namai, neklausymas, kažkoks nepadarytas darbas, tai buvo kažkas kita, net įvardinti negaliu, tiesiog nebuvo ryšio, bet ne tik man , bet ir sūnui ir vyrui, nes dabar kai globoju nuostabiausią mergaitę pasaulyje, tikrai žinau, kad nepadariau klaidos, nes būtume visi nelaimingi.
Beje auklėtojos prasitarė, kad va taip be jokio susipažinimo sukiša paaugusius vaikus globėjams , o tie po mėnesio būriais parveža traumuodami juos. Sakyčiau kokį mėn. reikėtų palankyti vaikus, po to savaitgaliais pasiimti, pažiūrėti koks jo būdas, kokie pomėgiai, gal jam visai netinka jūsų gyvenimo būdas.

Priklausau antrajai grupei. Kaip Stonke aš visuomet įvaikinimą lyginau su santuoka (emocine prasme mano jausmai taip ir kito). Kuri iš jūsų po 5 trumpų pasimatymų (po tiek pasimatymų mes parsivežėme vaiką namo) norėtų prisiekti "iki grabo lentos" ? Aš tikrai ne, nesvarbu kaip būčiau pametusi galvą Jei mano dukra kada taip sumąstytų, tai tikrai bandyčiau ją įkalbėti pabendrauti ilgiau kol tie jausmai subręs ir supras ar tas įsimylėjimas peraugs į meilę.

Suaugę žmonės gali bendrauti metus ir po to priimti sprendimą. Vaikai tiek laukti negali. Todėl jie ir atsiranda namuose, kol tėvų jausmai nėra peraugę į meilę. Tam tikrose situacijose [kai vaikas nepritampa] tie jausmai niekada ir neperauga į meilę [lauretos atveju panašu, kad tai buvo iš abiejų pusių].

Tuo pačiu tai yra atsakymas apie biologinius vaikus. Jei jie yra mylimi, tai visiškai nesvarbu kas ir kaip, jie jau yra šeimos nariai.

Ir Ratnos atveju - jei vaikas mylimas, tai koks skirtumas ar jis problematiškas. Aišku, tėvams rūpesčių yra, bet tai atskira tema. Tai jų vaikas ir jis šeimos narys ir viskas.

Kaip bebutu skaudu, manau kad mes abi neatitikome viena kitai. As esu atsakinga, rupestinga, man per daug nerupi materialus dalykai. mergaite visiskai neatsakinga, nerode jokio noro po truputi stengtis, o pinigai pirmoje vietoje. Net buvo taip, kad savo biologine dukra bausdavau del vienokiu ar kitokiu dalyku daugiau. maniau kad tai jos kalte. bet tai buvo mano klaida. Paskutinio zodzio rasyti ar smeizti tikrai nesinori, juk viso purvo negrazu rodyti kitiems. Tikiuosi, ja atsiras seima, kur ji adaptuosis lengviau. Tokios nuomones buvo ir is vaiku namu. O manes laukiau susitikimas su kita mergaite... mintyse piesiu ja... kaip ji atrodo... net varda galvojame. Su jos charakteristika esu susipazinusi. Ar esu lengvabude ar neatsakinga... palieku jums mamytes spresti... as nebenoriu gincytis... gaila, kad negimiau darnioje seimoje, labai gaila kad istekejau ir santuoka nenusiseke, skaudu, kad dukra auga be tecio (apie tai galite paskaityti Tecio pusl. (Ka manote teveliai? (tevo valdzios ribojimas neterminuotai). Taigi gyvenimas nepalieka sansu buti silpnai...

Duosite jai naują vardą? Ar tik bandai nuspėti...

Niekas tavęs čia nesmerkia bei nesiruošia teisti. Galvoju, kad šiaip plepam

Aš labai norėčiau kad pasisakytų čia ta moteris kuri globoja 12m. Eglę ir jos 3 m. brolį, ką ji pasakytų, juk patirties turi, kaip skiriasi, mažo ir didelio vaiko globojimas. Bet ji kažkur dingo......


O dėl to grąžinimo vaikų sukau galvą , sukau ir tikrai niekaip negaliu paaiškinti to , kad tiesiog neišeina gyventi su nepritampančiu žmogumi ir viskas, ir visai nesvarbu kad lygiai taip pat elgtūsi savas vaikas, kažkaip viskas kitaip , gal tai gamta....
Pagalvojau pavyzdį, sakykim sugalvojate prižiūrėti segančia senutę gyvenančią kitame miesto gale, vežate karšto valgio, patvarkote buitį, pasėdite su ja, o ji vis bumba, kad šiandien persūdėte valgį, per vėlai atvažiavote, per mažai ja rūpinatės, jai nepatinka, kad vienai ar kitaip kažką darote, liepiate kažko nedaryti būtent jos labui, o ji vistiek savo daro, ir taip sakykim mėn. du, metus, manau spjautumete ir sakytumete gana, kiek galima, ir jei būtų analogiška situacija tik ta senutė būtų jūsų motina, tai tikrai niekada nepaliktumete, ir jos pričiūdai visai kitaip atrodytų, taip gyventumete ir metus ir du ir 10 m. Čia gal ir yra visa esmė, kad kai savas daro tai kitaip atrodo,ir niekas nepaaiškins kodėl taip yra.Gal visdelto tas kraujo ryšys veikia.