Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

nu ir su tuo globėjavimu,įvaikinimu yra dar ir kita priežastis,ir kodėl sunku ir kodėl nedaug tokių.Ir toli pavyzdžių ieškoti ir nereikia,netaip ir seniai nuskambėjus tema su mano atveju.Gal aš ir negera,gal ir kategoriška,gal didžiausia kvailė nuo gyvybės susikūrimo.Nu tiesiog neigiamo žmogaus etalonas.Bet nagrinėjamos ir kabinamos buvo didžiąja dalim ne mano asmeninės savybės,o gi visdėl to pirmiausia tai,kad tas mano Džiugas,kaip ir nevaikas,kaip ir ne mano ir mano mamiškumas jo atžvilgiu yra gan tok ribotas.Temą ištrynė,visuotinai pripažinta bloguolė,nu tuščia jo.Bet ,kad ir be akinių matosi kas palikta,sakykim kad ir postas išdirbtas,suniokotas,bet ir ne tai,yra dar viena tema yra kur per kalis puslapius panagrinėta kokia bloga ir kokia gi bevaikė.Nieko tai nekliudo ir akių nebado.Kas paskaitė,protingi žonės kurie skaitė nugi rgi susidarė nuomonę,o kaip galvos apie tave,jei ir tu globosi ar įsivaikinsi-ogi būsi antrarūšė,bevaikė,nu nemoteris,pasirodo senmergė net gi.Konfliktai ir dėl tokio visuomenės spaudimo atsiranda šeimose tarp suaugusių,o galų gale tai pervirta ir į suaugusiųjų santykius su vaiku.Ateina paauglystė,ateina ir grąžinimai,nes tas konfliktas niekur nedingsta.O užsienyje tokio požiūrio tai nėra,ten žmogus yra laisvas,ir vaikai ten globojami ar įvaikinti ,yra laisvi nuo išankstinės nuomonės apie juos.

Na, su tais užsieniečiais irgi būna "visaip"... Tiesa, žinau tik apie amerikiečius: kad jiems tenka laukti vaiko tikrai ne vienerius metus, mokėti įvaikinimo agentūroms milžiniškus pinigus ir iškęsti dar daugiau patikrinimų nei mums... Bet, kas labai svarbu - būsimų įtėvių parengimas (mokymas) pas juos - tai ne 20 formalių valandų, kurias gauname mes; gausu specialios literatūros ir videomedžiagos (kurią dažnai galima gauti nemokamai - bibliotekose arba iš psichoterapeutų (ar kt. specialistų), dirbančių su įvaikintais vaikais; veikia įtėvių tarpusavio paramos grupės - kur galima gauti labai daug konkrečios informacijos ir patarimų tiek prieš įvaikinimą, tiek po to; be to, įvaikinimo srities "profesionalai" (socialiniai darbuotojai, psichologai, psichiatrai bei didelę patirtį turintys įtėviai ir globėjai, teikiantys pagalbą ir paramą kitoms šeimoms) ne tik rašo knygas,- jie nuolat rengia paskaitas, seminarus, specialius mokymus šeimoms ir su jais "važinėja" po visas valstijas (žinoma, už tokį mokymąsi jau tenka mokėti)...

Ir dar. Jei gerai supratau, tai JAV prieš įvaikinimą privalomas 6 mėn. globos laikotarpis (kurį, esant reikalui, galima pratęsti), per kurį vaikas yra išsamiai ištiriamas ir įvertinams įvairių specialistų (medikų, psichologų, pedagogų, psichiatrų etc.). - taip nustatoma, kokios pagalbos vaikui ir tėvams reikės (ar gali prireikti ateityje), ir tėvai gali išsireikalauti, kad įvaikinimo kontrakte būtų įtraukta sąlyga dėl specialios įvaikinimo subsidijos (pvz. padengti visas psichiatrinio gydymo, konsultacijų, psichoterapijos išlaidas, kol vaikas sulauks pilnametystės). Be to, per šį laikotarpį (iki įvaikinimo) šeima nuolat palaiko ryšį su socialiniu darbuotoju, kuris stebi, kaip jiems sekasi, konsultuoja ir pataria, kaip išspręsti iškylančias problemas arba kur kreiptis dėl konkrečios pagalbos... (na, skamba kaip pasaka, bet neabejoju, kad ir toje sistemoje būna įvairiausių nesklandumų).

O kad užsienyje įvaikinti vaikai prigyja be didelių problemų - tikrai tėra mitas. Kiek esu skaičiusi,- tai daugiausiai problemų kyla būtent su vaikais iš Rytų Europos, Rusijos, Kinijos (kur iki įvaikinimo vaikai auga globos institucijose...). Ir, deja, Amerikoje taip pat vaikai neretai keliauja iš vienos šeimos į kitą.... Bet, kai į šeimą paimamas "savos" valstybės vaikas, jį galima "gana nesunkiai" perduoti įvaikinti kitai šeimai. O jei vaikas atkeliavo iš kitos šalies (pvz. Lietuvos), tai šeima taip paprastai jo "atsisakyti" jau negali - šiuo atveju procesas daug sudėtingesnis, be to, nutraukus tėvystės teises buvusiems įtėviams, šie privalo už to vaiko "išlaikymą" ilgus metus valstybei mokėti "beprotiškai" dideles sumas (neįkandamas net ir labai pasiturintiems žmonėms)...
Taigi, ir "ten" ne viskas taip gražu, kaip skelbia statistika ar kaip atrodo iš užjūrio į Lietuvą parsiunčiamose nuotraukose....

Su daugeliu Jūsų nuomonių nesutinku....
Tokia jau aš esu - nemoku vaidinti laimingos, kai taip nėra. Nemoku sakyti vienaip , jei yra kitaip...
Dėl globos ar įvaikinimo.
Pirma manau nieko gero nebus jeigu sakykim trys ar keturi žmonės turės visada arba ilgą laiką taikytis prie vieno, kuris ir toliau nerodys nei mažiausios pastangos prisitaikyti. Kažkuris vienas iš tų trijų ar keturių kada nors pratruks. Čia kalbu apie didesnių vaikų globą arba įvaikinimą.
Antra mūsų biologiniai vaikai nekalti, kad kitus paliko tėvai, todėl jei kentėtų mano biologinis vaikas dėl mano sprendimo globoti, niekada neglobočiau.
Trečia , ar mėgstate visus savo pažįstamus ir jų vaikus, ar su visais galėtumete gyventi, aš tai ne, kai kurių pernešti negaliu, todėl ir čia tas ryšys priklauso ne nuo to ar vaikas auga vaikų namuose ar ne, tiesiog vieni žmonės mums patinka kiti ne. Taip ir vaikai vieni patinka kiti ne ir ne prie ko čia vaikų namai, jei jums nepatinka vienas vaikas iš vaikų namų tai labai tikėtina , kad jis nepatiktų ir tada net jei būtų ir geriausios jūsų draugės sūnus.
Ketvirta, mano asmeninė patirtis. Aš globoju, visko būna, bet galiu drąsiai pasakyti, kad mano dukra (dabar jau vadinu ją dukra nors tik globoju) kad ir trimetė , bet tikrai dėjo ir deda pastangas prisitaikyti, tos pastangos dar tokios vaikiškos, bet išvada yra tokia - ji netrukdo nei vienam mūsų šeimos nariui gyventi, kai ką savo šeimos gyvenime mes pakeitėme pagal jos norus, prie kai kurių dalykų teko jai pritapti. Manau turi būti pusiausvyra.
Nereikia vaidinti aukų vien dėl to kad vaikas iš vaikų namų, metų metais bandyti rasti kelią į vaiko širdį, nežinanant ar iš viso tas kelias yra, ar pats vaikas nori tuo keliu einant matyti būtent jus, manau nuo to nebus nieko gero nei vaikui, nei patiems tėvams. Aišku vaikas užaugs, tėvai pasens, bet tai bus tik tiek ir viskas. Jokios meilės, jokio ryšio. Įstrigo kažkada pasakyti žodžiai, kai paklausė vaiko kodėl tu ilgus metus gyvenai pas nemielą globėją, jis atsakė,, iš dviejų blogybių pasirinkau geresnę,,(antra blogybė -vaikų namai).

Mano reakcija dvejopa - kaip tradicinė uždara lietuvė - nenorėčiau tokių privalomų ryšių... Norisi tradiciškai lietuviškai teigti: aš neturiu problemų, viskas gerai. Nereguliuokit santykių mano šeimoje Nors kai nežinai kas tai yra - ryšys su socialiniu darbuotoju - tai sunku ką ir pasakyti.
Kita vertus - iš mūsų uždarumo visos bėdos. Nesakau, turi bėdų (gal net ir didesnių) ir užjūrio įtėviai, bet faktas - jie problemas sprendžia, o ne bėga nuo jų grąžindami vaikus.
Tik nepagalvokit, kad metu akmenį į grąžinusiųjų daržą. Gink Dieve - visaip būna. (Nors - jei būtų reali pagalba, ir profesionalai padėtų sunkiems vaikams užsikabinti šeimoje - visiems būtų tik geriau).

Alfija, dėl tavo ištrintų postų būsiu kažką praleidusi... Supratau tik tiek, kad esi įsiskaudinusi.

Dar, ... o su kuo tu nesutinki?... Apie ledų tirpinimą, ar apie ką nesutinki?

Kad ir su ,,ledukų,, tipdinimu. Jei jis tęsis 5 m. arba kai kas rašo visą gyvenimą , ar tai bus ledukų tirpdinimas, argi jis turės prasmę Jūsų ir jūsų vaiko gyvenime, juk rašiau kad gal vaikas visai nenori jūsų matyti keliuke į savo širdį, todėl niekada ir nenueisit,nesakau, kad neverta bandyti, bet kai tai užsitęsia per ilgai , nelieka prasmės.
Kad ir dėl prisitaikymo, manau jis turi būti abipusis, gal kiek mažesnis iš vaiko pusės, nes jis gi vaikas, bet nors kažkoks turi būti.
o visa kita išsakiau anksčiau.


Mes be galo mylim savo dukrą, niekada negalvojau kad galėsiu taip mylėti savo nepagimdytą vaiką, tikrai negalvojau.......

O aš visiškai pritariu Dar. Turi stengtis abi pusės. Ir turi būti namuose pusiausvyra ir gerai visiems juose gyvenantiems.

Dėl vaiko grąžinimo - neduok Dieve, kad kada nors taip nutiktų mums (čia jau kalbu ne apie savo įvaikintą dukrą, ten taškai sudėlioti ir popieriuose ir širdyse), bet apie galimą antrą vaiką.

Manau, tai būtų baisi trauma ir man ir šeimai, bet, deja, tokios galimybės neatmesčiau. Jeigu visiems būtų blogai.

Kita vertus, jei kalbėti apie vyresnius vaikus, aš tikiu, kad vaikas gali jaustis labai laimingas vienoje globėjų šeimoje ir visiškai nepritapti [nepajusti dvasinio artumo ir likti svetimas] kitoje, nors abi šeimos vienodai juo rūpinasi. Neesu už vaikų atsisakinėjimą, bet kartais tai gali būti tik į gerą. Svarbu, kad atsisakymas (o visų pirma paėmimas) nebūtų lengvabūdiškas sprendimas.

Ar ne Julytė kažkada rašė, kaip jos mergaitė pakeitė kelias globėjų šeimas ir niekur jai nepatiko kol nepakliuvo pas Julytę ir čia jaučiasi puikiai. Vargu ar ta mergytė būtų laimingesnė, jei būtų pasilikusi pas kitus globėjus.

Ratna, kažkur skaičiau, kad savo vaikiuką paėmei, kai jam buvo 8 mėn. ir jau 2 metai kaip susiduriate su didelėmis problemomis. Ir dėl to domiesi viskuo apie įvaikinimą, potrauminį sindromą ir pan. O ar nebandei ieškoti ir kitų problemų priežasčių, kurios gal būt visai nesusijusios su tuo, kad jis buvo paliktas.
Juk ne visi vaikai sveiki gimsta.

Gal būt jam yra kažkokios kitos problemos tik nediagnozuotos?

Man tokia mintis į galvą atėjo, nes vienos pažįstamos vaikas [biologinis, lauktas, neturintis jokio potrauminio sindromo] turi problemų ir jos kažkuo labai primena tai, ką tu [Vakarė] aprašai Įvaikinimo forume.

Gal kiekvienas pas Julytę jaustųsi puikiai

Na, vaikiukas įrašytas į eilę ilgalaikiam stebėjimui ir tyrimams Vaiko raidos centre... Tebelaukiame, kol mus "pakvies" Bet, jei paaiškėtų, kad problemų priežastys ne tos, kurias aš "įsivaizduoju",- ką tai pakeistų? ... Aš myliu savo vaiką ir mylėsiu su bet kokiom "diagnozėm", ir darysiu dėl jo viską, ką galėsiu. Nesu aš jokia "Motina Teresė" ir nevaidinu "aukos" (kaip kai kam čia pasirodė) Taip, man būna sunku, būnu pavargus, pikta,... visokia... Bet manęs niekas neįtikins, kad neverta stengtis, jei "rezultatas" neateina taip greitai kaip norėtųsi Ai, nepykit, negaliu daugiau rašyti... šiandien man "skauda" (ir ko aš čia kišau tą savo liežuvį? ... jau ne pirmas kartas, kai to gailiuosi ).

Paaiškėtų gal būt ne priežastys, o pasekmės.

Bent jau mano pažįstamai tai [t.y. gana tiksli diagnozė] pakeitė iš esmės. Nes ji tada ėmė ieškoti jau ne simptominės informacijos (jei isterikuoja, tai kaip raminti isteriją), o kaip padėti vaikui, turinčiam konkrečią dignozę ir kas jiems tinka, kas netinka. Ir rezultatai (aišku ilgalaikio darbo) - fantastiški.

Beje, mes visiškai nepykstame.

Mano manymu, kai kurios mamos rasydamos kaip as blogai padariau, kad grazinau vaikucius i vaiku namus, nepagalvoja, ka jos butu dariusios mano vietoje. As gyvenu Lietuvoje pagal jos istatymu, ir matau kad galbut ne taip turetu buti. bet deja. Amerikos istatymai yra kitokie. bet as negyvenu USA. Turiu stengtis ir nepaluzti, nes nesu svieto lygintoja. O ka man reikejo daryti? Nervuotis kiekviena diena, kai didele mergaite nesistengia nieko daryti. Tiesiog atsakymai budavo: pamirsau, nenoriu. Mokyti lietuviskai nenorejo. Anglu, nes nieko nesupranta. Tvarkytis namuose taipogi. Juk tarnaites del jos negaliu samdyti, kad uz ja tvarkytu. Kalbedavomes valandu valandas su ja. Prasydavau po truputi ieiti i seima. Daryti taip, o ne kitaip. Ir mes su dukra taikemes prie jos kaprizu. Bet viskam yra ribos. Pagal istatyma, ji ir jos broliukas buvo tik svecio teisemis pas mane iki ivaikinimo isiteisejimo. Taigi jie bet kada galejo grizti. Jos broliukas buvo beveik 2 metuku. Tikrai labai fainas berniukas. Bet neisdrisau ju isskirti. Nors ivaikinimo tarnyba ir sutiko. Matyt tie vaikuciai nebuvo skirti man. Gal isties atsiras jai labai turtinga seima apie kokia ji taip svajojo. As neatmeciau ir tokios prielaidos, kad galbut jai pas mus nepatiko labai, bet i vaiku namus grizti nenorejo. Nes geriau cia nei vaiku namuose. Su asaromis grazinau jos broliuka i kudikiu namus, nes taip norejo jo sesuo. Jeigu as buciau sutikusi pasilikti broliuka pries jos nora... Galejau... bet man nuo to negeriau. Jeigu atsirastu iteviai mergaitei, man reiketu duoti sutikima. O kas jeigu jai ir ten nepatiks. Tai per didele atsakomybe. Mano manymu jie augti kartu geriau. Matyt nebuvo tie vaikuciai man skirti. Gal tai i gera gal i bloga... (Noreciau priminti, kad mergaite pas mane gyveno 2 men, berniukas 9 dienas, o iki ivaikinimo reikejo laikti 3 menesius). Palieku Dievui spresti... Uz viska gyvenime reikia moketi, tai pajutau savo kailiu... dabar zinau tik tiek kad manes laukia susitikimas su kita mergaite... ir apie ja kolkas nieko nezinau. As taip tikiuosi kad ji ieis i mano seima.... O tos mamytes kurios mane kritikuoja, tikrai neisizeidziu...

Ratna, būtent pritariu UTE išsakytoms mintims tavo atžvilgiu, o jeigu tu sutirštini spalvas, arba tavo berniuko ne tokia diagnozė kokią tu manai. Galbūt jisai tikrai serga ir visai ne dėl to kad jį paliko. Juk 2 m. ilgas laiko tarpas, o gamta davė žmogui tokią savybę kaip prisitaikymas, todėl jis jau turėjo aprimti dėl to kd jį paliko, tuo labiau kad tu jį pasiėmei dar kūdikį.


Dėl didesnių vaikų pritapimo šeimoje, noriu pastebėti, kad šioje diskusijoje visos įsivaikinote ar globojate mažus vaikus, na iki 4 m. , iš čia pasisakiusių vienintelė bandė globoti 12 m. Eglę ir kaip matote nepasisekė, nors tikiu kad ji viską darė dėl tos mergaitės. Todėl ir nesupykit, bet nesuprasit ką tai reiškia , kaip vyksta tas nepritapimas, tai nėra taip paprasta kaip trimečio kaprizas nenoriu to nenoriu kito. Tai daug rimčiau, tai savotiškas šeimos ardymas, dvasine prasme nes visi įsitempę ir nelaimingi.