Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

Nenorėčiau sutikti. Kiek teko patirti, genus paprastai "pripaišo" svetimi.

na nesigincysiu. is patirties pazystu tik viena seima kuri augina du ne savo gimdytus vaikelius. berniukas problematiskas, na gal labiau tiktu sakyti suzeistos sielos, piktas, kai mama skundesi juo pasiuliau psichologa. isgirdau-nepades jam, genai tokie pikta klausytis

as rinkciausi globa. kadangi jei mazylis turi sesyciu ar broliu kaip deja dazniausiai buna,tai kokis cia isivaikinimas. jis tos ir ne kitos seimos narys.
aisku suprantu tuos kurie visai vaiku neturi,tada ivaikinimas kitaip atrodo. o kada yra seimoje savu vaiku gal geriau, kai suteikiama salygos globoti mazyli. pirmiausia ir svarbiausia tai meile vaikui.jeigu myli tai ir globojama mylesi. nepriklausomai ar bus irasas,kad ivaikinai ar globoji.
bet kuriuo atveju nesi garantuotas kad neatsiras jo tikroji seima.
as niekuomet nesutikciau neleisti bendrauti ar kitaip trukdyti tureti nors minimalius rysiu su jo seima, aisku jei tai nekenktu (bloga itaka,alkoholis ir kt.)vaikui ir nesudarytu problemu man.
prasom neisizeisti cia tik mano nuomone.

as dziaugiuosi,kad neseniai turejau proga pabendrauti su vaiku namuose gyvenanciai mazyliais. graudu

galbut busiu pasmerkta, bet man labai kazkaip nezavi vaiko susitikimai su biologine mamyte juk ji nesirupina, paliko, daznu atveju smurtavo, kazin, kaip jauciasi vaikas po tokiu pasymatymu? nezinau, netikiu as atsivertimais....

Visiškai su tavim sutinku. Vaikas būtų visiškai išbalansuotas psichologiškai. Kai pasiimam į namus mažą, sužeistą vaikelį, mūsų pareiga yra suteikti jam visas sąlygas išgyti, pasijausti saugiu, patikėti, kad turi namus, mamą, kad visada bus sotus, ir kad ta mama niekad jo nepaliks. Jau greitai bus metai, kaip aš parsivežiau savo dukrytę, bet dar ir dabar ji kartkartėmis manęs paklausia ar niekada jos nepaliksiu ir ar ji visada visada su manim gyvens. Dažniausiai tokius jos klausimus išprovokuoja Nomedos akcijos reklamos per TV. O jeigu aš leisčiau jai matytis su biologine motina? Jos mažoje galvelėje būtų tokia sumaištis, kad apie jokį saugumo jausmą tuomet ir kalbėti nebūtų verta. Apie visokius pasimatymus su biologine šeima fantazuoja tik su globa ar įvaikinimu nesusiję žmonės. Teoriškai viskas labai gražiai atrodo, praktikoje viskas kitaip. Ir ką reiškia leliugos pasakymas "nesi garantuotas, kad neatsiras jo tikroji šeima"? (pastaba leliugai: jei yra bent menkiausia galimybė, kad vaiką gali pasiimti jo biologinė šeima, toks vaikas auga globos namuose - jo nei globoti, nei tuo labiau įvaikinti neleidžia) Jei pasiėmėm vaiką - mes esame tikroji jo šeima. Myliu savo dukrą, lyg būčiau ją pati pagimdžiusi, ir niekas jos iš manęs neatims.

[quote=Pippi,2006 12 06, 16:34]
Visiškai su tavim sutinku. Vaikas būtų visiškai išbalansuotas psichologiškai.

O jeigu aš leisčiau jai matytis su biologine motina? Jos mažoje galvelėje būtų tokia sumaištis, kad apie jokį saugumo jausmą tuomet ir kalbėti nebūtų verta. Apie visokius pasimatymus su biologine šeima fantazuoja tik su globa ar įvaikinimu nesusiję žmonės.

as ne apie motina, apie seses,brolius."Motinoms" dazniausiai ju nereikia(nes lauktuves turi pirkti),o kokios lauktuves, jei butelis geriau.


Papildyta:
Dar karta paskaiciau ka rasiau. Jeigu matyciau,kad yra kokia problema baime,ar kiti nerima keliantys dalykai,tada stegciausi,kad susitikimu butu isvengta.
manau jus pritarsit.

Papildyta:
kaip bebutu savas ar ivaikintas vaikutis yra - ASMENYBE. to negalima pamirsti.

seseris ir broliai zinoma kitas reikalas man kazkaip keistai nskamba-kad globejai rupinasi vaiku tol, kol jo prireikia motinelei, jei suvis prireikia augini, rupiniesi, myli, pagaliau padedivel pasitiketi suaugusiais, o tada atiduodi i ta pragara is kurio jis buvo istrauktas manau jei moteris protinga ir atsakinga, bet vaikeli augina vaiku globos namai, na aplinkybes, skurdas ir kita priverte ji atiduoti, tai bet kokiu atveji ji lankys savo maziuka, o ne pasyrodys karta metuose tam kad sudrumstu jo jausmus, mintis, suteiktu bergzdziu vilciu

Tiesa, kad savų vaikų neturinčios šeimos dažniau įsivaikina. Tik nemanau, kad tai kuo nors susiję su broliais-seserimis. Įvaikinimas yra vaiko apsauga nuo problemų, kurias gali kelti biologinė šeima, nes įsivaikinus sprendimo teisė pereina įtėviams, o ne VTAT'ui ir biologinei šeimai.

Antra apsauga yra turtinė - tas vaikas būtų lygiateisis paveldėtojas.
Pagalvoju apie save. Mano abu tėvai mirė staiga ir sąlyginai jauni. Jei būčiau buvusi globotinė - tai nors nusišauk - per mėnesį netenki namų, kuriuose praleidai visą gyvenimą, kuriuos laikei savais ir pradedi nuo nulio arba tampi priklausoma nuo giminių, kuriems tai priklausys, malonės.

Be abejo, meilė nepriklauso nuo to, kas įrašyta popieriuose. Tačiau įvaikinimas nėra tik meilės išraiška, tai daug didesni įsipareigojimai.

[quote=eglutteskarota,2006 12 06, 17:02]
manau jei moteris protinga ir atsakinga, bet vaikeli augina vaiku globos namai, na aplinkybes, skurdas ir kita priverte ji atiduoti, tai bet kokiu atveji ji lankys savo maziuka,

daug Taip.

nezinau kokis gali buti skurdas kad vaika atiduotum.buvo sunkesniu laiku kada turejo po 10 vaiku,ir tik mamyte augindavo
Papildyta:


uzjauciu jus,kad teko patirti tevu netekti.

neturiu ka pridurti,viskas ka sakot tiesa

Sveikos mamos! Musu dukra noretu tureti sese ar broli kad ir ivaikinta ar globojama nes sako kad jei atsibodo buti vienturte ji sako gerai kad jus turejote sese ir broli o as nieko bet mes ne lb norime bet kodeltai patys nezinome gimineje pas mus yra isivaikine panele kuriai dabar jau 19 gal ir gerai jei butu bet gal atejus laikui gal ir pasiimsime globoti ar isivaikinti kokia mergyte vis vienu vaikuciu maziau bus vaiku namuose.

Isivaikinau mergaite. Labai sauni, miela ir labai labai laukiama musu namuose. Jai labai patiko musu namuose. Mes su dukra esame laimingos, kad ja turime.

Na jei padaugės įsivaikintų vaikučių tai ateityje sumažės vaikų namų auklėtinių. Juk visi žinome, kad dažnai į vaikų namus "dėl blogų gyvenimo sąlygų" atiduoda tokie pat vaikų namuose užaugę tėvai. Jie paprasčiausiai nesugeba mylėti nesavanaudiškai, juk dažnai vaikų namų direktorės sako, kad pas juos ištisos kartos užaugo:seneliai, tėvai, vaikai ir jei jų niekas nepaims, nesuteiks jiems tos meilės (juk vaikai energetiniai vampyriukai, , jie sugeria visą sklindančią šilumą ir meilę) jie neišmoks patys mylėti, ir užaugę dar pratęs nesibaigiantį ratą.
Neinu į vaikų namus, neištverčiau, arba įsiraudočiau, arba tikriausiai išprotėčiau. Ypač kai jie būna mažučiai bejėgiai. Jau didesni- tai yra užsiauginę "storą odą" su tokiais reiktų daug dirbti, kol jie įsileistų ir atsipalaiduotų, kol pradėtų pasitikėti.
Ar aš įsivaikinčiau? Nežinau, sąžiningai sakau nežinau. Kažkada galvojau- taip būtinai, dabar kai laukiuosi abejoju, tai didelė atsakomybė- vaikas, nesvarbu ar pati gimdei ar ne, bet negali kai nori pasiimti, o jei jau nepatiko atgal atiduoti. Tai asmenybė, kad ir kaip pažiūrėsi- prieš pasiimdamas tu turi pasverti visus už ir prieš, nes tik nuo tavęs priklausys to mažo žmogučio ateitis ir likimas. Kai pasiimi vaikutį, tai tas pats kaip gryžti iš gimdymo namų- štai mama, štai tėtis o štai naujas šeimos gyventojas dukrytė ar sūnytis. Dabar jau jūs esate jo šeima. Charakteris- kaip išsiauklėsi taip ir turėsi. Mes su broliu vaikystėje buvome labai skirtingi, o augome su tikrais tėvais, tokiomis pačiomis sąlygomis, tačiau užaugę supanašėjome, juk gera yra Lietuviška patarlė: "su kuo sutapsi, toks pats patapsi" ar kažkaip panašiai...
Sėkmės ir kantrybės VISOMS mamytėms ir tėveliams.