O aš galvojau, kad tik pas mane toks lepūnas (turiu dar ir pekinčikę tokią, kuri, savaime aišku tik ir skirta ant lovytės miegoti, ir netgi po kalgra lenda

). bet aš turiu ir kitą, dičkį, belgiuką. Kol gyvenom bute, suprantama, šuo gyveno kambaryje, dabar name, ir sakiau tarabalinsiu į kiemą, bet... vyras nesutinka.
Taigi, o mes saviškį sutarėm jau nuo mažumės ant lovos nepratinti. bet kur tau, belgas nebūtų belgas, gudrus, kaip ta lapė iš pasakos, kuri vežimaitin po vieną koją įkėlinėjo, kol galiausi visa įsivertė. Taip ir mūsų. Kol nemiegam, šuo ant žemės, kai ryte atsikeliam, pamatom vaizdą: kojos į višrų, pilvas išverstas - guli šuo, vardu BOsas

Pastebėjom, kad jis neužšokinėja ant lovos, o po vieną koją užkelinėja, kol galiausiai visą užpakalį tik šlupt - ir jau ant lovos.
pamatėm, beviltiška kovot - vis tiek jis pasiekia savo. tai patalynę reikia kas savaite keist ir viską purtytis kiekvieną rytą.