O šiaip manau čia vaiko reikalas ir neturėtų būti taip, kad vaiką spaustų mokintis kokios rusų,nes patys tėvai kalba atseit jie padės ir t.t Nesąmonė. Aš laikausi tokios nuomonės, kad vaikas turi pats pasirinkti kokios kalbos jis nori, nes jam reikės vienos ar kitos kalbos o ne tėvams 
Žinoma, su vaiku reikia apie tai pakalbėti, nurodyti kiekvienos kalbos privalumus ir trūkumus, ir vaikas tėvų pastūmėtas dažniausiai pasirinks, kas tėvams priimtiniausia 
.
Žinoma, su vaiku reikia apie tai pakalbėti, nurodyti kiekvienos kalbos privalumus ir trūkumus, ir vaikas tėvų pastūmėtas dažniausiai pasirinks, kas tėvams priimtiniausia .
Man pačiai ir tėvai, ir seneliai, ir net kai kurie klasiokai sakė rinktis rusų kalbą. O aš vistiek pasirinkau prancūzų Nerūpėjo man nei jų gundymai, kad bus lengviau mokytis, nes jie padės, nei sakymai, kad neturiėsiu aš kur dėtis su ta prancūzų. Tiesą sakant vėliau galvojau, kad paprasčiausiai iš principo imsiu ir pasirinksiu prancūzų, nes tai mano gyvenimas ir aš su juo darau ką noriu (lengvas maištas 
). 
. Kas be ko, kuo daugiau kalbų - tuo geriau. Svarbu, kad būtų mokomasi su ūpu... Manau, svarbu, kad vaikas matytų, kur ta kalba naudojama realiame gyvenime: čia tie argumentai su ES parlamentu vargu ar veiktų... Taigi, svarbu į kokias šalis orientuojasi šeima, kurios kultūros artimiausios: rytai - vakarai...
, kolkas nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris mokykloje būtų išmokęs rusų kalbą. Visi arba nuėjo jau kieme pramokę ir į priekį nepasistūmėjo, arba taip ir liko nieko nemokėdami, o namų darbus už juos darydavo tėvai
, kolkas nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris mokykloje būtų išmokęs rusų kalbą. Visi arba nuėjo jau kieme pramokę ir į priekį nepasistūmėjo, arba taip ir liko nieko nemokėdami, o namų darbus už juos darydavo tėvai 
Pamilau prancūzų kalbą, nors mokytis nėra lengva. Nė kiek nesigailiu dėl savo pasirinkimo 
, kolkas nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris mokykloje būtų išmokęs rusų kalbą. Visi arba nuėjo jau kieme pramokę ir į priekį nepasistūmėjo, arba taip ir liko nieko nemokėdami, o namų darbus už juos darydavo tėvai 
, ir kuo toliau, tuo labiau, nes nieko negaliu padėti, mokytųsi rusų, būtų kitas reikalas, o dabar visiška neviltis 
. Nors anglų jai sekasi labai gerai, padėti visai nereikia, prancūzų - atvirkščiai. Sakykite, ką ta prancūzų iš tiesų tokia sunki? 
, ir kuo toliau, tuo labiau, nes nieko negaliu padėti, mokytųsi rusų, būtų kitas reikalas, o dabar visiška neviltis . Nors anglų jai sekasi labai gerai, padėti visai nereikia, prancūzų - atvirkščiai. Sakykite, ką ta prancūzų iš tiesų tokia sunki?
, ir kuo toliau, tuo labiau, nes nieko negaliu padėti, mokytųsi rusų, būtų kitas reikalas, o dabar visiška neviltis . Nors anglų jai sekasi labai gerai, padėti visai nereikia, prancūzų - atvirkščiai. Sakykite, ką ta prancūzų iš tiesų tokia sunki? 
. Žinoma, gal jūsų dukrai ji tiesiog netinka. Kaip kad aš mokiausi rusų kalbos, universitete prisidėjo lenkų, skaičiau storiausias knygas, kalbėjau, rašiau analizes, bet nekenčiau. Po mokslų šitos kalbos beveik dingo iš gyvenimo ir galvos. Nepatinka man bendrauti slavų kalbomis. Ir apskritai girdėti jas nepatinka. O po prancūzų kalbos, italų ir lotynų savaime prilipo 
. .
, ir kuo toliau, tuo labiau, nes nieko negaliu padėti, mokytųsi rusų, būtų kitas reikalas, o dabar visiška neviltis . Nors anglų jai sekasi labai gerai, padėti visai nereikia, prancūzų - atvirkščiai. Sakykite, ką ta prancūzų iš tiesų tokia sunki? O kas jai sunkiau sekasi, žodžių neišmoksta? O padėt tai galit, juk užsirašinėja ji per pamokas kažką, yra vadovėliai, patikrinkite ar išmoko, kas užduota (pati taip kišdavau mamai sąsiuvinius, kad parodyčiau, kad kažką iškaliau ir jei gaučiau labai blogą pažymį, tai būtų argumentas: bet juk matei, mokiausi, atrodo mokėjau 
) 
