| QUOTE (norge @ 2004 10 29, 13:46) |
Ar paciai neatrodo, jog perleneki lazda su "derybmis"? Panasu, kad vaikui tu nebesi autoritetas. Paaugus dukra i tave kreipsis, kad isklausytum, bet, istikus bedai, PATARIMO kreipsis i teti. Siaip jau jokios tragedijos, is tavo pasakojimo lyg ir matosi, kad tetis turi blaivia galva  . Bet ar nebus tau skaudu pasijusti savo vaiko gyvenimo ziurove, stebetoja? Nesijusi nuvertinta? Deja, atrodo, i zaidima taves, kaip lygiavertes partneres, jau nebepriima.
Patarimas: nustatyk aiskias ribas, taisykles, kur ir kada derybos toleruotinos ar net skatintinos, o kur mamos sprendimai yra negincijami (taciau motyvuoti- trumpai ir aiskiai, be ilgu diskusiju). Ir nuosekliai to laikykis. |
Atvirai pasakius nežinau..sunku nuspėti kokio charakterio užaugs mūsų vaikas. Save "raminu" tuo, kad pati vaikystėje buvau dar "įdomesnė". Seneliai sako, kad bėgioja maža mano kopija, jei spręstume pagal charakterį ir elgesį. Tėvas man buvo pats tikriausias autoritetas
Dabar aš turiu nebe autoritetus, bet pačius tikriausius draugus.
Keisčiausia, kad mano dukra būtent senelį laiko pačiausiu žmogumi, nors jie labai mažai bendrauja
Mano tėvų šeima ir aš esam už visišką vaiko laisvę, pasirinkimo galimybes ir pan. Išvis mažai tokių dalykų kaip "pasakiau ir taip turi būti", "reikia". Na, juk ir aš taip augau..todėl oi kaip sunku nežinant kitokio auklėjimo būdo, auklėti "kitaip"
Su vaikais nemoku būti griežta. Absoliučiai to nemoku, gal dėl to norisi man kalbėtis ir susikalbėti kaip lygiam su lygiu
as pati pamisus del melynos (indigo, tamsiai melynos ir pan.), tai butu nenuostabu, jei mano dukra gimtu panasi i Rasmos.. Bet kad sitaip stipriai tas potraukis gali pasireiksti, neisivaizdavau 
Gal tu kokia zurnaliste ar rasytoja?
baik tu juokus..tai nieko negražaus ir nėra, tik viskas mėlyna mėlyna..
