Kokios jūsų vaikystės nuoskaudos

O as turiu daug nuoskaudu . Tevai issiskyre, nes tevas eme gerti ir mama nebuvo linkus isijaust i aukos vaidmeni, todel dar labai ankstyvoje vaikysteje ji praspyre. Uz tai lieku dekinga visa gyvenima .
Visada buvau gana ramus vaikas, tyli, neturejau labai dideliu noru, necypdavau nei daiktu, nei dar kazko, pazymiai visados buvo geri. Bet su sese lupti gaudavom nuolatos, del ivairiausiu priezasciu pvz nesusitvarkem kambario, susirgom ir pan. smulkmenos. Neprisimenu nei vieno karto, kai buvau kazka rimto padarius. Musdavo nuo pat vaikystes, kiek tik pamenu, dabar kai pagalvoji, ka ten 5 m vaikas labai susitvarkys, bet mamai atrode kitaip.
O dar musimus lydedavo isterijos. Mama galedavo klykti puse dienos, ismesti visus daiktus is spinteliu, nes jai atrodydavo netvarkinga, ismest zaislus per balkona. Kai isterija jau visai issismarkaudavo, net nebesuprasdavau del ko viskas kilo, nes klykdavo del absoliuciai visko. Ir pastoviai girdedavau ( ir tebegirdziu) fraze :"nesdinkis is namu". Na bent jau kas dvi savaites. Vaikysteje tada bijodavau, po kiek laiko su sese emem nekreipti demesio, nes ta fraze tapo jau pernelyg iprasta . Kai susirgdavau, bijodavau pasakyt jai, nes zinojau, kad visada busiu kalta del to, kad susirgau. Zinoma visada gydydavo, bet ir lupdavo ta proga.
O kas baisiausia, kad vaikysteje maniau, jog bent karta i savaite musimas ir isterija namuose yra normalu, tik kai augau, susivokiau, kad gal ne pas visus taip . Tik isterijos nesiliove. Ir kai mamai prasidedavo isterija, tapdavo visiskai nesvarbu niekas aplinkui, nei tai, kad rytoj valstybinis egzaminas ar koks kontrolinis. O mokytis tuo metu namuose neimanoma, nes istisas klykimas . Pirmaja sesija univere, pries egzamina ji ant manes stauge iki 3 nakties (nes kai ji klyke ant sesers, as susijuokiau, todel po to klykimas persimete ant manes), o kita diena keliaus ir ejau i egza . Po to labai dziauges, kokia as gera studente ir kaip gerai sesija islaikiau .
Mano mama visada rupinosi musu buitimi, bet ne santykiais su savo vaikais. Ir man kazkaip naturaliai gavosi, kad as nustojau jai isvis kazka pasakoti apie savo gyvenima. Nes kai nieko nepasakoji, tuomet isterijai uzejus ji negales nieko apie tave bjauraus "ismesti" . Tai ir gyvenu su mama lyg su kaimyne .
Laukiu komentaru apie sia situacija . Dabar bandau taisyti santykius su mama, bet negaliu pasakyti, kad labai sekas. Kai jai kas nors uzeina, as ramiu balsu aiskinu, kodel as elgiuosi taip ir taip, bei pasakau jai, kad nusiramintu. Tik beda, kad vistiek saukia, jog as esu nesveika ir man reikia gydytis. Tik stebint ta klykima man ateina i galva, kad gal ne man visgi gydytis reiketu...

Mama ligone, pakrikusios psichikos moterele. Uzjauciu, kad neturejai normalios vaikystes, bet... nieko (mamos) nepakeisi. Susitaikyk su tuo kas buvo, neziurek i praeiti, o tik i ateiti. Kuo maziau su mama bendrausi, tuo paciai bus lengviau. Kaip suprantu, dar gyveni su ja? Uzuojauta. Kol gyvensi su ja, teks tai pakesti, bet juk ir tai ne amzinai tesis. O gal galima jai kasdien kokios raminancios arbateles uzvirti?

As jos keisti nebandau, bet man labai pikta. O pykti negerai, tai ir bandau kazkaip tvarkytis, bet man labai sunku pamirsti tas nuoskaudas. Dar turbut ir del to, kad ji paklykia ir tada tarsi issikrauna, uz keliu valandu jai viskas buna gerai. O man tai nebuna, nes jauciuosi kaip pakrauta siuksliadeze.
Arbateles itariu, kad nepades, nebent is kokiu kokos lapu .
Uzmaciau dar supermamoj tema apie "ryksteles" naudojima. Mano santykis su mama, manau labai labai iliustruoja, kokios bus musimo pasekmes.
Ir apskritai, tevai tikisi, kad vaikas bus "geras" ir "graziai elgsis" su kitais, bet patys juos lupa kaip sunis. Tai ko toks ju elgesys moko vaikus? Nu nieko kito kaip tik agresija spresti problemas su aplinkiniais.

Man kazkas budavo panasaus, tik neisterikuodavo ar klykdavo, bet moraliskai zlugde - "sugadinai mums sveikata" - girdejau beveik nuo vaikystes, nors as buvau vaikas kaip ir visi, ir mokinausi gerai, nes pastoviai buvo ziauri kontrole ir pazeminimai (kokia as netiksa ar nedrasi), kontroliuodavo ir aiskindavo su kuriais klasiokais draugauti ar ne (na tik geri mokiniai ir turtingesniu tevu vaikai jai turejo verte), man budavo is mokyklos pareit stresas, nes prasidedavo tardymas ir priekaistai, veliau isigudrinau pameluot, kad tu priekaistu butu maziau, visad jauciau del to kazkoki nepilnavertiskumo kompleksa.
O dar ikimokyklinio amziaus tai budavau lupama dirzu ir barama pastoviai. Mama uzsiundydavo musti ir teva - nuo jo tai gaudavau atsakanciai, lekdavo i kiema su dirzu, tysdavo namo ir kampai buvo visi isklupeti.... O uz ka - pvz. kieme zaidziant judrius zaidimus jei netycia paslydus nusibalnodavau kelieni ar alkune, bijodavau namo eit, uzvirdavo tikras pragaras - po to neleisdavo kartu su kitais vaikais begiot, tik iseik ir stovek ar su lelem.... na jei kur pas drauge nepasakius nueidavau ir netycia veliau pietu pareidavau, ar kieme issitepdavau drabuzeli, juk nieko toks vaikas specialiai nedarydavau.... Po tokiu represiju, jei dar lepteldavau, eisiu vistiek ta zaist kas uzdrausta, dar labiau gaudavau..... nors buvau vaikas kaip ir visi...

Ir dabar dar jei bendrauju su mama, tai pasako - nieko tu cia nesupranti, tavo nuomone nesamones (netgi dabar kai man paciai netoli 40), va pagal ja turi mastyt ir gyvent... mato, kad labai mazai bendrauju su ja, pradeda priekaistaut, bet nesusimaste niekad kodel taip vyksta... Tiesiog pavargau nuo tu priekaistu ir tokio bendravimo, norejimo visad kontroliuot, dziaugiuosi,kad nereik kartu su jais gyvent ir tik kuo toliau... Manau norejo is manes padaryt kazkoki ideala, bet va nepateisinau lukesciu, "sugadinau gyvenima", tai dabar iki grabo lentos turiu jaustis kalta....

Mano vaikai jau paaugliai, ir dukra visiskai nebijo man papasokot apie savo reikalus, nes zino, kad jos nepasmerksiu ir nesveikai nekritikuosiu,
manau keikimu ir dirzu pilnavercio zmogaus neisauginsi...

MAH,
as visada pavydejau tiems, kurie lupt gaudavo uz tikrai rimtus dalykus. Pvz koki pabegima uz namu, mokyklos nelankyma ir pan. O ne uz netvarka spinteleje ar sudauzyta puodeli .
Noreciau tau uzduoti klausima. Ar jauti tevu auklejimo pasekmes? Darbe, santykiuose su zmonemis, poziuryje i save?

aisku, kad jauciu iki siol, nepasitikiu zmonemis, kartais ir savimi, ir darbe - ilgai dirbau gana atsakinga darba - tai pastoviai save grauzdavau - ar kur menkiausios klaideles nepadariau, ar viska atlikau idealiai, kiek sau pati nervu susigadindavau, po to apsiziuriu - kad dovanai...
Ir savim kartais nepasitikiu, bet kaupiantis gyvenimo patirciai, tas po truputi nyksta....
Kuo toliau tuo labiau vengiu bendravimo su tevais, man kartais ir gaila ju (na jie jau seni), bet skaudu prisiminti, kad augau jausdamasi kaip svetimas vaikas seimoje. Dar tik dabar pries kelis metus issikalbejusi su pussesere suzinojau, kad pries mane buvo broliukas, kuris mire... Labai gaila, kad ta suzinojau ne is mamos. Kazkodel to tiek metu man niekas nesake, galbut nebuvau lauktas vaikas...

Vaikystėje tėvai mušdavo, nes buvau labai išdykusi. Bet dėl to jokios nuoskaudos nejaučiu, nes žinau, kad buvau nusipelniusi. Bet jaučiu didelę nuoskaudą dėl to, kad kai man būdavo liūdna, ar kas nors negero atsitikdavo ir imdavau verkti, mama manęs niekada nepaguosdavo Ji supykdavo ir liepdavo neverkti. Ir taip būdavo beveik visada. O aš taip norėdavau, kad ji mane tiesiog apkabintų, paguostų ir pasakytų, kad viskas bus gerai

[quote=MAH,2011 08 08, 19:48]


O dar ikimokyklinio amziaus tai budavau lupama dirzu ir barama pastoviai. Mama uzsiundydavo musti ir teva - nuo jo tai gaudavau atsakanciai, lekdavo i kiema su dirzu, tysdavo namo ir kampai buvo visi isklupeti.... O uz ka - pvz. kieme zaidziant judrius zaidimus jei netycia paslydus nusibalnodavau kelieni ar alkune, bijodavau namo eit, uzvirdavo tikras pragaras - po to neleisdavo kartu su kitais vaikais begiot, tik iseik ir stovek ar su lelem.... na jei kur pas drauge nepasakius nueidavau ir netycia veliau pietu pareidavau, ar kieme issitepdavau drabuzeli, juk nieko toks vaikas specialiai nedarydavau.... Po tokiu represiju, jei dar lepteldavau, eisiu vistiek ta zaist kas uzdrausta, dar labiau gaudavau..... nors buvau vaikas kaip ir visi...


tikrai jūs tvirtos merginos, kad sugebat nesmerkti, o atlaidžiai žiūrėti ir savo vaikus auklėti kitaip. Iš tėvų lupt nesu gavus, bet moralų tai ojojoj....
Mūsų vaikas (vyresnioji) gavo gal vieną kartą, bet iki šiol sau neatleidžiu, vis galvoju, kaip neteisingai elgėmės. Nors jai jau greit 30... Bet moralų tai kliūdavo ir jai ir dėl to irgi gailiuosi. Bet nieko jau nepakeisi Jaunoms mamytėms viskas prieš akis, taigi kantrybės, kantrybės ir išminties

Turiu labai didelę nuoskaudą...Niekada niekada tėvai neleido laikyti jokio gyvūno,išskyrus žuvytes,o man taip reikėjo kokio mielo šilto padarėlio glėby...Mamos atsakai į prašymus būdavo vienodi - ''kam tų pūkų namie'',''paskui mums vedžioti teks'' ir pan.Kartą tėvas išgėręs prasitarė,kad jei būčiau parvilkus namo kokį šunpalaikį,būtų a la netyčia nuskandinęs vonioj.Žiauriai žiauriai užgavo tokie žodžiai,nes ne tik mano vaikiškam proteliui atrodė,kad tikrai būčiau sugebėjus tinkamai pasirūpinti augintiniu,bet tas noras kažką glostyti niekur nedingo ir dabar,sulaukus virš 30.Rezultatas - svajones išpildžiau su kaupu,namuose mini zoologijos sodas,visais labai rūpinuosi ir lepinu,sūnus labai patenkintas,kad auga tarp gyvūnų,visus labai globoja.O aš pati...Mano dar ir darbas su gyvūnais susijęs Tik tėvai vis dar nesupranta,kaip man tai svarbu.

Mūsų bute irgi galima sakyti zoologijos sodas Yra darbo, bet kartu ir smagu. Mažoji mergina irgi turi pastovias pareigas ir ugdosi atsakomybę

Mano mama turi tokia pacia nuoskauda. Visa laika ejo is proto del gyvunu, o tevai net zuvyciu laikyti neleisdavo. Pasakojo, kaip parsinese karkvabaliu is kiemo ir bande auginti, paskui buozgalviu is prudo... Kad tik bent koks gyvunelis butu. Turejo stora sasiuvini priklijavusi gyvuneliu nuotrauku, bet ir visa tai jos mamos (tetis gal ir butu apsigalvojes) neitikino, kad ji sugebetu gyvunu pasirupinti! Uztat dabar mano tevai laiko 2 sunis ir 2 katinus

Man visada baisu, kai perskaitau forume, kad kokia mamyte neleidzia savo vaikui jokio gyvunelio, nors tas jau metu metus prasineja. Suprantu, kad jei tevai nenori, nederetu isigyti suns ar kates, nes jie gyvunai visai seimai, bet kokia juros kiaulyte ar ziurkenas tikrai netrukdytu...

Neturiu nuoskaudų, jei kada ir atrodė, kad turiu, pasiklausius mano vyro pasakojimą apie jo nuoskaudas visos mano nuoskaudos išnyko

Gal tik galiu pasakyti, kas buvo nelabai gerai daroma auklėjant mane.
Man mama nuolat kartodavo, kokia aš esu negraži, nuo pat vaikystės. Ir dabar tebekartoja, ir sako, kad tai tik mano pačios labui. Bet dabar aš sugebu atskirti, kad čia yra tiesiog skonio reikalas, o vaikui šitaip kartoti nelabai gerai, juk vaikas nepagalvos, nesusimąstys, ką reikėtų keisti, o gali imti ir patikėti.
Dar negerai, kad bausdavo mane (užsiraukimu ir nekalbėjimu) už natūralias aspergeriškas savybes - pvz už sakymą, ką galvoju, kalbėjimą apie tą, kas domina. Dar nepatiko, kad vaikystėj lygino mane su mano klasioke - sakė, kad ji tiesiai į akis žiūri, tai ir aš taip turiu daryti, o dabar tai nusisukus nuo žmonių kalbu. Tai manau, kad jei džiaugiesi gerosiom aspergeriškom savybėm ("mano vaikas - vunderkindas"), tai malonėk nesmerkti ir "blogųjų".
Dar negerai darė, kad imdavp sakyti netiesą, ar imdavo sakyti dalykus, prieštaraujančius vienas kitam. Bet čia pati sau pakenkė, nes ėmiau jos negerbti, tapo mano akyse žmogum, kurio žodis mažai ko vertas.
Dar nepatinka, kad save laiko auka, paaukojusią gyvenimą man. Kad sako "jei tau kas nors įvyktų, tu mirtum , tai aš nusižudyčiau, man nereikia gyvenimo be tavęs". Bet čia turbūt ji negali pasirinkti, čia kažkoks psichologinis defektas jau, daug kam pasitaikantis.

Mane labiau ima nuoskaudos dėl mano vyro. Nes jį paauglystėj mokykloj terorizavo kažkokie vaikai, jis papasakojo tėvams keletą kartų, ir jį išbarė, kad jau atsibodai su savo skundais. Jie labai norėjo gyvent gyvenimą, kuris visiems atrodo normalus, o sūnus, iš kurio kiti tyčiojasi, būtų trukdis tam, todėl geriausia buvo jiems tai ignoruoti, negalvoti apie tai. Nesulaukęs palaikymo iš tėvų jis nesurado stiprybės savyje pasipriešint skriaudėjams, o pats prisidėjo prie jų. Dėl to vis smerkė save už silpnumą ir blogą elgesį, kuris atseit būtinas norint išgyvent tarp agresyvių paauglių. Ir labai ilgai išliko tėvų baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis, savęs smerkimas, teko gydytis nuo to. O tėvai iki šiol išsako mintis, kad jam reikia kažkaip specifiškai elgtis ar rengtis, nes kitaip jų šeima kažkam kažkaip atrodys ir tai bus blogai.
Ai, dar jis jaučiasi labai kaltas, kad iki šiol neturi darbo ir gyvena iš tėvų pinigų. Tai aš jam ir sakau, kad nesi tu kaltas, tėvai ką išaugino, tą ir turi. Jei norėjo savarankiško sūnaus, tai reikėjo jį palaikyti, skatinti jo iniciatyvą, o ne apkrauti savo baimėm dėl to, ką kažkas pagalvos.