Antras vaikutis po neįgalaus

Deje,autizmo genetiniai nerodo,ir kartais tailemia trauma gimdymo metu-t.y. neigimta.Bet gerai tai,juk ta liga,skirtingai nuo Dauno sindromo,yra gydoma,ir vaikai ateiti gali gyventi normalu gyvenima ir kai kurie net kurti seima,ir siekti karjeros.Zinoma jei autiamas eina kartu su kitais vystimoso nesklandumais,taip vadinama kompleksine negalia-tada sudetingiau,bet as visada tikiuosi geriausio.O del misijos,ka galiu pasakyt-tai tada musu (vaiku) misija senatvei ar ligos atveju,priziureti savo tevus-tai gal musu irgi neturetu buti
Del antro vaikelio,tai tik mano nuomone,kiekvienas sprendimus priima pats,ivertinus savo galimybes.Sekmes

autizmas isgydomas? bet tai ne liga ir gydymo ner, tai sutrikimas, deja, jis lydi visa likusi gyvenima. pati autistuka auginu, tad perskaiciusi nemazai esu, neteigiu kad viska zinau, bet...ir vrc ir visur sako, kad tai ne liga, gydymo ner, tik lavinimas, ale...
pas mus konkreciai gimdymo trama, bet buna autistuku ir normaliai pagimdytu ir sveiku vaiku pridusintu ale sveiku...nesuprasi is kur tas uatizmas, sako genetiskas, bet gen tyrimai daznai nieko nerodo. jis neistirtas yra, ir as tiesiog antro bijociau, kad vel nebutu autistukas, jau su vienu kaip sunku, o jei dar vienas...
na taip, jus mamyte teisi, bet zinokit as sao vaika gimdziausi ne tam kad jis amne senatvej karsintu, na ta prasme ne vien tam

sveikos gyvos.

Mes abu su vyru irgi norejom tikrai daugiau nei vieno, mb is vis turbut noretu kokiu 5 Prmasis gime su DS, labai ilgai laukem, bet kazkaip ne del to, man vis norejosi baigti mokslus ir siaip atideliojau, vis tik itariu nerimas buvo, bet ne neigalaus, obijojau dle pacios saves, nes su pirmuoju daug sunkumu buvo, dar ir su mb buvo sudetinga, itariu, kad musu santykiu vingiai buvo pagrindine priezastis. Bet stai visai netycia gavosi antras leliukas. Tai dabar jau turime dukryte ir tikrai labai dziaugiuosi, nes jausmas tarsi buciau save atradus is naujo. Aisku nestuo metu buvo rimu ir nerimu. Visaks buvo del to, kad nusiunte mus pas genetikus, o as buvau pries vaisiaus vandenu tyrima, nes visvien nebuciau dariusis aborto. Tai pasiule kraujo tyrima ir nesuprantu kam sutikau, nes jis parode labai padidejusia edvardso tikimybe, kokia savaite buvau kaipo nesava, po to kazkaip susigyvenau, nes realiai mastant reiktu gerokai save apgaudinet, nes kiekvienas nestumas yra rizika, kaip ir gyvenimas. O siaip dabar kai zvelgiu atgal atrodo, kad ta kancia del vaiko yra prasminga, dabar daug ka matau kitaip ir ismokau megautis kiekviena grazia akimirka, o ir sunkumai ne tokie baisus.
Tad mamytes auksciau nosi vaikai tikrai gyvenimo dovana ir, man rodos, viskas priklauso nuo jusu paciu ir nuo jusu santykiu su vyru, o ne nuo vaikiuko. Kai pagalvoju dabar, atrodo kietiem, kas truri sveikus vaikus buna net sunkiau. Na kai jie neklauso ir teveliai nuolat ant ju saukia, nesusisneka ir tada atsiranda visokiu prblemu, kurios atsiliepia tolimesniam gyvenimui, kartais net traumuoja.

Sveikos,
pirmąkart užklydau į šitas skiltis. Kažkaip vis vengdavau ... na juk tai tik mano problemos...
Taip susiklostė, kad vyresnėliui nustačius tą diagnozę "be fantazijos" -- įvairiapusis kompleksinis raidos sutrikimas - jau laukiausi antro. Beabejo, jaučiau, mačiau ir žinojau, kad vyresnysis tiesiog kitoks, bet klydau - jis superypatingas rūpestėlis
Kadangi realiai neturėjau kada apie tai svarstyti, tai dabar negaliu tuo neplaniuku atsidžiaugti. Tiesą pasakius, jie papildo vienas kitą ir padeda. Vyresnysis pradėjo domėtis, žiūrėti ir fiksuoti žvilgsnį - juk prižiūri brolį. Mokyti(s) kalbėti.
O mažėlis mėgdžioja žaidimus, judrumus ir kitus gerus ir negerus dalykus

Na, žinau tiek gerų, tiek nesėkmingų kitų bandymų pažįstamiems:
Išvada: nevarkite su genetiniais tyrimais ir laukite neplaniukų - tada viskas bus gerai

O tos musu baimes.... Jos kartais taip trugdo mums pajusti pilna gyvenimo skoni... juk gyvenimas ne visada vien saldus - as tokio ne nenoreciau Ramiai ir be jokiu dvejoniu, abejonių į mūsų šeimą pasibeldė abi nuostabios zinios - laukiuosi. Pirmasis musu sunelis iki pat gimimo buvo musu paslaptis... Nesirode, o ir tyrimai visi buvo nuostabus... Ir pagimdziau puikiai, sklandziai, graziai... Tik va tas palengvejimo, dziaugsmo ir to nuostabaus pasididziavimo jausmas mane lydejo vos kelias minutes po gimdymo... Isgirdus gydytojos abejones apeme baime, kas dabar bus su mano turtu, su didziausia laime... Ne skausmas, ne gailejimasis, o baime ir nerimas... duok die sveika sirdele, duok die tik DS... Jauciau, kad cia ne spejimas, suvokiau is karto kad diagnoze mums patvirtins... Tada tik svajojau kad teturetume vien ta nelemta diagnoze, be kitu bedeliu... Ir ka - mane isklause.. Taip - turiu ypatinga sunu... Svelnu, sviesu, linksma - tikra musu seimos sviesuli... Nes kai i musu kiema isiverzia abejones, negerumai, jis prieina apkabina, prisiglaudzia, nusisypso... ir mes visi zinom - VISKAS BUS GERAI, NES KITAIP TIESIOG BUTI NEGALI Kai pasakau kitoms mamoms kaip jauciuosi - jos man sako - guodi save, taip nebuna, juk tavo sunus nebus toks kaip visi ir t.t. O man meluoti ne prasmes nera As laiminga, kad turiu savo sunu.. tiesa dabar jau du As nesakau, kad visada buna lengva ir tik lengva, bet ar auginant sveikus vaikucius visada buna lengva??? Gerai to saves paklauskit!!! Tikrai ne!!! As nesakau - visi mes norim sveiku vaikuciu, taciau matyt reikia ismokti ivertinti viska ka mums duoda gyvenimas

Ne sekundei su vyru nesudvejojom kad norim antro vaikucio ir ka...Labai neilgai laukus i musu seima pasibelde dar vienas mazytis zmogutis. Visiskas ir absoliutus planiukas, planuotas, lauktas, nesiotas su didele viltim... O kai ta salta ir speiguota ziemos diena suzinojau, kad po mano sirdele jau spurda dar viena sirdele - is pat pirmos akimirkos jautemes laimingi... visa nestuma kalbejomes su savo mylimu keliu milimetrų žmoguciu... (tiesa keliu milimetru jis buvo tik ta ziemos diena, veliau jis tapo keliu centimetru, dar veliau keliolikos, paskui keliasdesimties )

As suprantu, kad galbut kitoms nera taip paprasta nuspresti Sakyciau tai labai labai priklauso nuo musu patirciu (jos visos skirtingos- vienu lengvesnes, kitu sunkesnes), nuo poziurio, nuo palaikymo (turiu nuostabu vyra, kuris niekada neleido nesidziaugti gyvenimu )... Juk taip kaip nera neskausmingo gimdymo, nera plysimo be skausmo... Taip nera ir nestumo laiko be nerimo ir dvejoniu, juolab kai salia taves ziuri akytes zmogucio kuris galbut niekad nebus toks kaip kiti (bet ar tai tikrai rodiklis) Viskas priklauso nuo to, kaip i viska ziuri... Kai gimdziau pirmaji ir uzmerkusi akis norejau klykti is skausmo ir momentais praradinejau samone - ne vyra keikiau (kaip moteriske uz sienos), o dekojau Dievui, kad jau tuoj tuoj busiu salia paciu nuostabiausiu ir mylimiausiu zmoguciu pasaulyje... Kad visai netrukus nebejusiu skausmo, o atmerkusi akis matysiu mylimiausias akis... Ne veltui sakoma - kaip ziuri, taip ir matai... Tiesiog net tame skausme, net tame laukime ir net toje neviltyje, kuri buna apima - reikia matyti sviesa...
Man gime neigalus vaikas (ir man tai buvo pasakyta vos kelios minutes po gimdymo) - taciau kai jis gulejo man ant krutines, as galvojau ne apie ka tik patirta skausma, ne apie siules, ne apie tai kad man ka tik pranese kad vaikutis niekad nebus kaip kiti... as galvojau - negaliu patiketi, kad tu - mano mazas zmogau - pagaliau atejai pas mane ir ziuri i mane savo melynomis akytemis, kad tavo pirsciukai suciupe mano nyksti taip tvirtai ji laiko...
Ir antras laukimas - jis galbut buvo dar viltingesnis... Nes tiesiog zinojau ir jauciau, kad dievulis man duos sveika vaikuti... Neabejojau tuo... Ir staiga... toks neapsakomo lengvumo pojūtis. Vos girdimas sūnelio verksmas.. ir tos akytės... tos pačios kurių laukiau tuos 9 mėnesius

DABAR AŠ SAUGAU DVIEJŲ SŪNŲ SAPNUS... Ir del to buvo verta ir panerimauti, ir pasijaudinti, ir padvejoti, bet visada tiketi ir laukti, laukti, laukti Tokia tad mano patirtis... Jei ji ikveps nors viena mamyte riztis, o pasirizimas pasibaiks tokia pacia laime kaip man - sveiku antru vaikuciu... Tai verta buvo cia rasyti Nereikia bijoti, reikia idemiai stebeti nestuma, atlikti visus tyrimus, bet svarbiausia tiketi, tiketi, tiketi

Taip grazei parasei, net apsiverkiau . Labai dziaugiosiu uz jusu seima

Sveikos
Turiu dvi dukrytes Pirmoji su DS. Pasiryžti antram nebuvo sunku, tik man reikėjo laiko, nors visi kalbino greičiau, nes pasijusiu geriau.Tačiau man norėjosi susitaikyti, priimti tą realybę iki galo, nenorėjau kad kitas vaikelis ateitų su misija ar atsakomybe spręsti mano problemas. Po 5 metų susilaukiau dar vienos dukrytės :wub:Tačiau tikrai nemanau, kad blogai ir greitai susilaukti kito po neįgalaus, kiekviena jaučia kaip jai geriau.Aš norėjau susigyventi su ta situacija,skirti kuo daugiau dėmesio pirmai dukrytei,o paskui su visai šviežiom jėgom ir ramia širdim pasitikti kitą
Yra minčių ir apie trečią Nes pirmoji tikrai liks su mumis visada, o mažajai reikės ne tik globojamos sesers bet ir pilnaverčių santykių su sese ar broliu Bet čia tik planas, o kaip pavyks neaišku.
O baimės aišku buvo, tačiau po vandenų tyrimo viskas sustojo į vietas ir mėgavausi nėštumu

Musu pirmas vaikiukas su DS, po 6 metu dukryte buvo neplanuota, bet matyt kazkas uz mus suplanavo, dabar tuo labai dziaugiames, nors kai suzinojau apie nestuma man buvo baimiu, jau iskarto zinojau kad kreipsiuos i genetikus, taip ir padareme, taciau pasidarius tyrimus kraujo abu kartus buvo labai mazos tikimybes, maziausios kokios gali buti, po to dar atikau echoskopa pries vandenu emima, ir nusprendziau kad nedarysiu sio tyrimo, kadangi man didesne tikimybe buvo persileidimas, nei neigalaus vaikucio gimimas, siaip nestumo metu jauciausi gerai ir galvojau kad viskas turi but gerai jei nusprendziau nesioti,tai nesiosiu laukdama sveiko vaikucio, nors kai jau atejo metas gimdyt apeme baime, kas is to pilvelio islys ir kad gimdymas praeitu skalandziai, bet manau tada jaudinasi betkuri mama
Pritariu ad23 labai svarbus santykiai su vyru, ir turime giminej pavyzdi kur yra 2 sveiki vaikuciai, o teveliai laaabai "vargsta", gailesis kada nors kad nemokejo dziaugtis graziausiomis leliuku akimirkomis
Mes taip pat planuose turime dar viena ypac vyras Man dar norisi paaugint maze

Noriu ir aš savo patirtimi pasidalinti. Pirmas vaikas gimė su reta reta reta genetine liga, tiesa tai sužinojome kai jam jau buvo beveik du metukai, nes ilgai truko genetiniai tyrimai. Nepasakosiu kokius kelius mes praėjome, bet buvo nelengva. Nors genetikai sakė, kad tikrai nustatys kokią nors ligą tik reikia laiko, bet su vyru nusprendėme nelaukti ir suplanavome antrą vaikelį . Jau gimus antrajam, už poros mėnesių genetikai patvirtino pirmajam retą genetinę ligą. Na o antrasis vaikelis gimė sveikut sveikutėlis . Kaip vėliau sužinojome, kad mes labai rizikavome, nes genetinė liga yra paveldima, tai labai buvo didelė tikimybė, kad paveldės ir antras vaikelis, bet Dievulis mus apsaugojo ir jis gimė sveikas. Dabar išgyvenu visai kitokią motinystę, ramią, stebėdama vaiko normalų vystymąsi ir maitindama jį krūtimi (ko nepavyko su pirmuoju). Taigi visiems tėvams patariu pasiryžti dar kartą susilaukti vaikų ir tikėti, kad viskas bus gerai... Aš labai labai tikėjau antrojo neštumo metu , kad viskas bus gerai

i antraji nestuma reikia eiti tik su teigiamom mintym... Reikia visa sirdim tiket, kad viskas bus gerai
Pastebejau kokia grazi gimimo data jusu berniuko

Dėkui. Ištikrųjų turėjome gimti šešiom savaitėm vėliau, bet jis pasiprašė anksčiau išsilupti , tai taip ir gavosi ta graži data 2009-09-09 .