Nieko nekeisčiau, elgiuosi taip kaip atrodo man geriausia, o ne kažkam kitam, neklausau nei tetų, nei močiučių patarimų ar dar kieno, nes visi nors jie man ir artimi žmonės mano vaiko nepažįsta taip kaip aš
Graužiuosi dėl vieno dalyko - galėjau ilgaiu maitinti MP 
Maitinau devynis mėn, pienukas baiginėjosi po truputį, galvoju gal užteks jau, tie naktiniai maitinimai išvargina. Bet pamačiau po to kad vaikas sirgt pradėjo, jaučiausi labai kalta, galvoju reikėjo arbatėlių pagert, pasimaitint "geriau". Ech...
Maitinau devynis mėn, pienukas baiginėjosi po truputį, galvoju gal užteks jau, tie naktiniai maitinimai išvargina. Bet pamačiau po to kad vaikas sirgt pradėjo, jaučiausi labai kalta, galvoju reikėjo arbatėlių pagert, pasimaitint "geriau". Ech...
QUOTE(vaida L @ 2007 04 16, 09:30)
Nežinau kaip kitos, bet aš antrą vaikelį planuočiau tik su sąlyga, kad nuo pirmos dienos šalia auklė visada būtų. Tikrai nesiplėšyčiau, kaip su pirma dukryte. Suprantu, kad vaiko auginimas yra natūralus dalykas, bet man laaaabai sunku 
auksiniai žodžiai
Jei aš galėčiau iš naujo auginti savo vaiką...
Pirštus daugiau naudočiau piešimui, o ne rodymui kas ne taip.
Sakyčiau mažiau pastabų, daugiau paaiškinčiau.
Žiūrėčiau ne į laikrodį, o į akis...
Rūpinčiausi žinoti mažiau ir žinočiau daugiau rūpintis.
Dažniau apsikabinčiau ir skraidinčiau aitvarus.
Nevaidinčiau rimto, o rimtai žaisčiau.
Daugiau po pievas lakstyčiau ir į žvaigždes žiūrėčiau.
Vaiką dažniau paimčiau ant rankų ir mažiau tampyčiau.
Rečiau būčiau nepalenkiamas ir daug dažniau pritarčiau.
Mažiau rodyčiau meilės jėgai, o daugiau - meilės jėgą.
Nežinau, kieno čia žodžiai, bet labai džiaugiuosi, kad juos perskaičiau seniai, kai dar nebuvau MAMA
Pirštus daugiau naudočiau piešimui, o ne rodymui kas ne taip.
Sakyčiau mažiau pastabų, daugiau paaiškinčiau.
Žiūrėčiau ne į laikrodį, o į akis...
Rūpinčiausi žinoti mažiau ir žinočiau daugiau rūpintis.
Dažniau apsikabinčiau ir skraidinčiau aitvarus.
Nevaidinčiau rimto, o rimtai žaisčiau.
Daugiau po pievas lakstyčiau ir į žvaigždes žiūrėčiau.
Vaiką dažniau paimčiau ant rankų ir mažiau tampyčiau.
Rečiau būčiau nepalenkiamas ir daug dažniau pritarčiau.
Mažiau rodyčiau meilės jėgai, o daugiau - meilės jėgą.
Nežinau, kieno čia žodžiai, bet labai džiaugiuosi, kad juos perskaičiau seniai, kai dar nebuvau MAMA
Didžiausia mano klaida buvo,kad 6mėn. įsikėliau pas save į lovą.Aišku taip susiklostė aplinkybės,nes teko išvažiuot į kitą šalį ir nesinorėjo pusmečiui pirkti lovytės.O reikėjo,nes iki šiol tai didžiausia problema. Nors užmiega pats savo lovytėje,bet naktį keliasi,eina pas mus,verkia.Priėmus į lovą ,jam trūksta vietos,karšta,malasi,spardosi ir t.t.Ir nepadeda niekas 
Dabar auginam antrą ir jokių gulinėjimų mūsų lovoje.Mažasis miega savo lovytėje laimingas,atsikeldamas tik 1 ar 2 kartus užvalgyt,kartais net nepamenu ar maitinau naktį ar ne 
tik vyresnėlis naktimis cirkus krečia su savo bliovimais:oh
Dabar auginam antrą ir jokių gulinėjimų mūsų lovoje.Mažasis miega savo lovytėje laimingas,atsikeldamas tik 1 ar 2 kartus užvalgyt,kartais net nepamenu ar maitinau naktį ar ne tik vyresnėlis naktimis cirkus krečia su savo bliovimais:oh
nenaudočiau televizoriaus ar saldumynų kaip raminimo priemonės. nes tai, kuo anksčiau buvo galima užkišt, virsta reikalavimais
augindama, antra vaiką mažiau lepinčiau ir pildyčiau visus pageidvimus, nes po to jau ir i parduotuvę neimanoma nueiti tuoj visokių saldumynų ir čipsų prisirenka
QUOTE(doriene @ 2008 05 13, 21:09)
augindama, antra vaiką mažiau lepinčiau ir pildyčiau visus pageidvimus, nes po to jau ir i parduotuvę neimanoma nueiti tuoj visokių saldumynų ir čipsų prisirenka
Abejoju ar pavyktu,antras nusiziuretu pirmaji ir darytu ta pati
Man "idomus" kai kuriu mamyciu pamastymas, kad nieko nekeisciau... daryciau taip pat... 
Kaip cia taip Jums pasiseka nepaslysti vaiku auginime, del nieko veliau nepergyventi, nesigrauzti?
O gal nepasiseka pasimokinti is savo klaidu?
As manau, kad tevyste-motinyste mokinamasi ir per visa gyvenima. Visada reikia isminties, savikritikos, savizynos, kad nenusigrybautume su savo jau suaugusiais vaikais, kad netaptume tomis "mociutemis, kurias vaikai siuncia velniop, del ju garadarybiu patarinejant". O ka ir bekalbeti apie vaiko kudikyste - vaikyste - paauglyste... Oij, kokia tai sunki ir ilga pamoka.
Nenoriu nieko izeisti, bet manau BUTINA matyti savo netobulumus, nebijoti ju pripazinti ir nemanyti, jog viska dariau gerai - nera nieko, is ko galeciau pasimokinti. Tai ydinga, nesazininga ir neveda i joki tobulejima. Juk butent pastarojo turim siekti ne kiek del pasitenkinimo savimi (tipo - kokia as tobula ir kaip viska gerai darau), bet labiau del savo artimiausiuju - vyro, vaiku.
Zinoma, kad visos visada stengemes daryti geriausiai, kaip tik tuomet supratom. Tuo neabejoju! Bet neimanoma atsigrezus teigti, jog tai ir buvo teisingiausia (objektyviai, o ne subjektyviai). Zinoma, buvo momentu ar poelgiu, del kuriu dziaugtis verta ar net didziuotis, bet pilna ir tokiu kuriu bent jau as noreciau nekartoti bei stengiuosi ju nekartot.
Kaip cia taip Jums pasiseka nepaslysti vaiku auginime, del nieko veliau nepergyventi, nesigrauzti?
O gal nepasiseka pasimokinti is savo klaidu?
As manau, kad tevyste-motinyste mokinamasi ir per visa gyvenima. Visada reikia isminties, savikritikos, savizynos, kad nenusigrybautume su savo jau suaugusiais vaikais, kad netaptume tomis "mociutemis, kurias vaikai siuncia velniop, del ju garadarybiu patarinejant". O ka ir bekalbeti apie vaiko kudikyste - vaikyste - paauglyste... Oij, kokia tai sunki ir ilga pamoka.
Nenoriu nieko izeisti, bet manau BUTINA matyti savo netobulumus, nebijoti ju pripazinti ir nemanyti, jog viska dariau gerai - nera nieko, is ko galeciau pasimokinti. Tai ydinga, nesazininga ir neveda i joki tobulejima. Juk butent pastarojo turim siekti ne kiek del pasitenkinimo savimi (tipo - kokia as tobula ir kaip viska gerai darau), bet labiau del savo artimiausiuju - vyro, vaiku.
Zinoma, kad visos visada stengemes daryti geriausiai, kaip tik tuomet supratom. Tuo neabejoju! Bet neimanoma atsigrezus teigti, jog tai ir buvo teisingiausia (objektyviai, o ne subjektyviai). Zinoma, buvo momentu ar poelgiu, del kuriu dziaugtis verta ar net didziuotis, bet pilna ir tokiu kuriu bent jau as noreciau nekartoti bei stengiuosi ju nekartot.
QUOTE(Gelyteee @ 2008 05 17, 14:52)
Man "idomus" kai kuriu mamyciu pamastymas, kad nieko nekeisciau... daryciau taip pat...
Kaip cia taip Jums pasiseka nepaslysti vaiku auginime, del nieko veliau nepergyventi, nesigrauzti?
O gal nepasiseka pasimokinti is savo klaidu?
As manau, kad tevyste-motinyste mokinamasi ir per visa gyvenima. Visada reikia isminties, savikritikos, savizynos, kad nenusigrybautume su savo jau suaugusiais vaikais, kad netaptume tomis "mociutemis, kurias vaikai siuncia velniop, del ju garadarybiu patarinejant". O ka ir bekalbeti apie vaiko kudikyste - vaikyste - paauglyste... Oij, kokia tai sunki ir ilga pamoka.
Nenoriu nieko izeisti, bet manau BUTINA matyti savo netobulumus, nebijoti ju pripazinti ir nemanyti, jog viska dariau gerai - nera nieko, is ko galeciau pasimokinti. Tai ydinga, nesazininga ir neveda i joki tobulejima. Juk butent pastarojo turim siekti ne kiek del pasitenkinimo savimi (tipo - kokia as tobula ir kaip viska gerai darau), bet labiau del savo artimiausiuju - vyro, vaiku.
Zinoma, kad visos visada stengemes daryti geriausiai, kaip tik tuomet supratom. Tuo neabejoju! Bet neimanoma atsigrezus teigti, jog tai ir buvo teisingiausia (objektyviai, o ne subjektyviai). Zinoma, buvo momentu ar poelgiu, del kuriu dziaugtis verta ar net didziuotis, bet pilna ir tokiu kuriu bent jau as noreciau nekartoti bei stengiuosi ju nekartot.
Kaip cia taip Jums pasiseka nepaslysti vaiku auginime, del nieko veliau nepergyventi, nesigrauzti?
O gal nepasiseka pasimokinti is savo klaidu?
As manau, kad tevyste-motinyste mokinamasi ir per visa gyvenima. Visada reikia isminties, savikritikos, savizynos, kad nenusigrybautume su savo jau suaugusiais vaikais, kad netaptume tomis "mociutemis, kurias vaikai siuncia velniop, del ju garadarybiu patarinejant". O ka ir bekalbeti apie vaiko kudikyste - vaikyste - paauglyste... Oij, kokia tai sunki ir ilga pamoka.
Nenoriu nieko izeisti, bet manau BUTINA matyti savo netobulumus, nebijoti ju pripazinti ir nemanyti, jog viska dariau gerai - nera nieko, is ko galeciau pasimokinti. Tai ydinga, nesazininga ir neveda i joki tobulejima. Juk butent pastarojo turim siekti ne kiek del pasitenkinimo savimi (tipo - kokia as tobula ir kaip viska gerai darau), bet labiau del savo artimiausiuju - vyro, vaiku.
Zinoma, kad visos visada stengemes daryti geriausiai, kaip tik tuomet supratom. Tuo neabejoju! Bet neimanoma atsigrezus teigti, jog tai ir buvo teisingiausia (objektyviai, o ne subjektyviai). Zinoma, buvo momentu ar poelgiu, del kuriu dziaugtis verta ar net didziuotis, bet pilna ir tokiu kuriu bent jau as noreciau nekartoti bei stengiuosi ju nekartot.
as daug ka daryciau kitaip 
net nenoriu pradet vardint, svarbiausia kad as tai zinau, man daugelis dalyku buvo didele pamoka gyvenime 
daug ko ismokau, daug ka darysiu kitaip
Aš taip pat antrą vaiką auginčiau kitaip. Kadangi pirmą vaiką auginau sterialiai. Tikrai augindama dukrytę, dabar pasimokiau, kad perdėtai žiurėdavau į auginimą, auklėjimą, dabar gal daryčiau daug ką kitaip.
Tik pora dalyku pakeisciau, migdymo ir maitinimo rituala, o taip mane viskas tenkina, nes mergycka auga sveika ir druta 
