Mes turim katina ir tai, galima sakyt, buvo musu "pirmasis vaikas".

Kai gime musu vaikuciai, nerimavom, kaip reaguos musu demesy besimaudes keturkojis. Taciau bedos jokios, jisai nuo pat pirmuju akimirku labai draugiskai sutiko naujagimius ir tikrai nera idreskes ar uzgaves, puldamas pirmasis. Netgi mudu su vyru bardavom ji, kad nedreskia atgal, o kencia, kuomet vyresnis sunus, kai buvo dar visai maziukas, mielai patampydavo uz usu ar uodegos, ar siaip pesteldavo kaili.

Antrasis sunus visiskai kitaip reaguoja i katina ir labai svelniai stengiasi ji pakalbinti ir paglostyti. Cia, matyt, kita prigimtis.

Aisku, mane veda is kantrybes tai, kad visur pilna katino plauku ir dulkiu kamuoliai susirenka kone kas antra diena. Taciau as, nepaisant to, manau, kad labai gerai nuo pat mazu dienu vaikams ugdyti pagarba ne tik zmonems, bet ir gyvunams, kaip ir visai gamtai aplamai. Taip pat mano vaikai turi zaidimu drauga, vyresnysis jam duoda valgyti ar ragina teti ar mama duoti jam lakti ir pan. Manau, kad tai skatina ir svelnumo israiskos vystymasi, kas labai reikalinga gyvenime.

Turint namie augintini, pagarba ir meile vystosi savaime.