del keliones apmokejimo noreciau pasisakyti... Labai daznai patys tevai pasisiulo auklei apmoketi kelione, nes jei aukle gera, prarasti nenori...o jei ji gyvena kitame miesto gale??

nekalbu apie tai, kad paciai kelionei per visus kamscius gali daugiau nei valanda sugaisti, bet reik ir nuolatini transportui pirkti... o jei moteris darbingo amziaus, t.y. ne pensininke ir ne studente, tenka pirkti uz pilna kaina... Tai ir to atlyginimo sumazeja zenkliai.

Cia manau, susitarimo reikalas... Man asmeniskai niekada niekas uz kelione nemokedavo... Tiesa, kai paskutini vaikeli priziurejau, labai daznai dirbdavau virsvalandzius, todel tekdavo namo vaziuoti labai velai... Seimininkai visada iskviesdavo taxi ir uz ji sumokedavo, arba patys parvezdavo... Cia jau manau, elementarus zmogiskumas... Juk ir as jiems paslauga dariau pasilikdama ilgiau, ir jie patys zmones protingi, suprasdavo, kad velyvas vakaras ar naktis( tekdavo ir 2 val nakties namo grizti) - ne laikas jaunai panelei vaikstineti...

Del to mums niekada nekildavo problemu, visiems viskas savaime aisku budavo... Ir dar del maisto, kazkaip nerealiai man skamba zodziai "ar maitinat aukles"...

Zinoma, galima tartis, kad aukle nestusi savo maista, bet man kazkaip skaudziai tai skamba... Jei jau patiki savo vaika tam zmogui, tai tikrai neskausminga turetu buti ir puodus patiketi...

As visada, kiek dirbau, gamindavau valgyti ne tik vaikui ( nors is pradziu butent taip ir tardavomes ) , bet ir visai seimynai... Uz tai, kad pagamindavau visiems ir pati pavalgydavau... Ir visi patenkinti budavo... Kaip sakoma " ir vilkas sotus, ir avis sveika"...

Gal man tik nepasitaike nesupratingi darbdaviai...