Sunku ką ir patarti
Kas tinka vienam vaikui, gali netikti kitam.
Mano 10 m. sūnus jau keturi metai lanko sportinius šokius. Rezultatai puikūs. Progresas yra.
Bet... pasitaiko visko. Kartais tingisi, o kartais tiesiog rūpi tik laukas. Gali net "kompo" nebūti.
Jei leisčiau, tai nereikėtų jokių užsiėmimų. Užtektų kiemo ir draugų. O tas ir yra baisiausia. Kiemuose formuojasi kompanijos. O jos iš dyko buvimo velniai žino ką prigalvoja. Ir mane tai labai neramina.
Tad nusprendžiau nepasiduoti. Yra žodis "REIKIA". Tad būk malonus - atidirbk.
Jau iš anksto suformavau jam nuomonę, kad tie, kurie šaiposi paprasčiausia pavydi. Nes jie šokt, kaip mano sūnus, tikrai nesugebėtų. Ir jei jis mes šokius, tai draugeliai iš pasitenkinimo tink rankutėm plos. Užakcentavau - tikri draugai niekada nesišaipo. Dėl to lyg tai ir ramu.
Na, laiks nuo laiko kuo nors paskatinu. Nuperku kokį pageidaujamą daikčiuką (žinoma - normos ribose), nueinam į kiną, vasarą į atrakcionus ir panašiai. Žodžiu, negaliu snaust. Tik atleidžia vadeles, aš tuoj vėl ką nors nauja sumąstau.
Visa laimė, kad treneris - vyras. Ir jis mano vaikui yra autoritetas. Tad daug kas priklauso ir nuo trenerių.