QUOTE(Soo Lucky @ 2015 12 16, 22:19)
Sveikos

Man labai neramu dėl naujosios namų gyventojos, gal labiau patyrusios katinėlių augintojos galėtų ką nors patarti. Taigi, katytė yra kiek daugiau nei 5 mėn., gimė ir augo sode, kur ją šerdavo visada tie patys žmonės, tačiau jie negalėjo gyvūnėlio pasiimti pas save, todėl pasiūlė ją mums. Per vieną dieną jinai buvo paimta iš sodo, nukeliavo pas veterinarą ir galiausiai atvežta mums. Kai atvažiavo, buvo persigandusi, akys buvo didelės ir apvalios, o pati jinai tiesiog sustingusi. Tą vakarą apskritai neišlindo iš dėžės, kurioje atvažiavo, maistu nesidomėjo. Kitą dieną įsitaisė kampe už spintos, kur iki šiol yra jos pagrindinė vieta. Praėjo jau beveik 2 savaitės, katytė gerai valgo ir šlapią, ir sausą maistą, laka vandenį, tvarkingai naudojasi tualeto dėžute. Tačiau vis dar bijo mūsų, nors per prievartą tikrai nelendam, tik švelniai pakalbinam. Per arti priėjus šnypščia ir traukiasi, o po to miaukia. Pabandžiau pajudinti žaisliuką (tokį patį paprasčiausią, plunksną ant pagaliuko), tai nuo to irgi traukiasi. Kartais matau, kad išlindus iš savo kampo stebi mus iš tolo, bet kai tik atkreipiu dėmesį į ją, neria atgal į savo kamputį... Apie jokius paglostymus nėra net kalbos, tiesiog neprisileidžia. Dar vienas dalykas, jinai daug miaukia naktimis, pirmosiomis naktimis apskritai "koncertavo" be perstojo, dabar tai vyksta jau rečiau. Labai liūdna, kad katytė mūsų bijo, visi aplinkui pataria duoti jai laiko, tačiau toks jausmas, kad jau kuris laikas niekas nesikeičia. Kaip manot, ar apskritai katytė pripras? Kaip jai padėti?
Sveiki, prieš kurį laiką rašiau apie savo baigščiąją 5 mėnesių katytę. Taigi katytei jau beveik metai ir ji jau apsipratusi bute, laksto po visą butą ir jaučiasi kuo puikiausiai, turi savo mėgstamas vietas, mėgsta žaisti, tačiau yra viena bėda - katytė vis dar bijo prisilietimų. Šiaip su mumis draugauja, vaikšto iš paskos, atsisėda kur nors netoli ir murkia, kreipia dėmesį kai ją kalbinam, labai daug "kalba", žaidžia su virvute, kartais net pasitinka kai grįžtam namo, tačiau vos ištiesiu ranką į ją, kad galėčiau paglostyti, iš karto sprunka ir taip tarsi priekaištingai miaukia. Vienintelis dalykas, kaip jinai prisiliečia prie mūsų, tai pauosto ištiestą ranką (ir tai ne visada) ir baksteli nosyte į ją, o po to staigiai sprunka (tarsi nepatiktų kvapas). Vienas veterinaras sako, kad toks jau jos charakteris ir kitaip nebus, kitas mano, kad su laiku įsidrąsins. Ką manote jūs?