Manau ispazintis tikrai yra laaabai reikalinga. Tai kaip dvasinis gydymas.
Papasakosiu is savo patirties. Vaikysteje buvau tevu vedama i kataliku baznycia.Daug kas ten buvo nesuprantama,nuobodu,neidomu. Veliau,uzaugus drauge pakviete i kita baznycia,kur man labai patiko,viskas buvo gyva,linksma. Ten buvo aiskinama,kad ispazintis nebutina,na galima pasipasakoti draugui. Taciau tas galima taip ir likdavo tik "galima".Nes galvoji,na ka cia,Dievas gi mato mano sirdi ir atleidzia. Kai susipzinau su savo vyru, baznycia palikau,nes vyras labai daznai sakydavo,kad cia zmones daro eilini bizni ir tiek.
Kai ivyko mano gyvenime labai didele tragedija,buvo labai sunku, tikraja ta zmodzio prasme nemiela gyventi. Per Marijos radija isgirdau (visiskai atsitiktinai) pamoksla apie dvasini isgijima, apie vidini islaisvinima, ir tai mane labai stipriai paliete. Vakare,suguldziusi savo pupas,atsisedau prie stalo ir rasiau tai ka noreciau pasakyti kunigui.Rasiau ir verkiau, o kartu labai laukiau kada gi isaus tas rytas. Isklausiusi ta pamoksla, pasiskambinau i Bernardinu baznycia (Vilniuje) ir paklausiau kada galeciau atvaziuoti ispazinties. Buvau labai nustebinta,kad ispazinties buvo klausoma ne prie "budeles",o koplyteleje,atsisedus ant suolo kartu su kunigu.
Negaliu nusakyti zodziais kaip tada jauciausi,koks dziaugsmas viduje buvo po to,koks skaidrus ir aiskus dangus buvo isejus is baznycios,kokia dangiska ramybe tvyrojo kiekvienoje mano kuno lasteleje,AS ISGIJAU. Neliko tu skauduliu,kurie vis islysdavo ir griauzdavo,keldavo nerima ir pan.
Todel drasiai sakau,kad gydytis reikia ne tik fizini skausma,bet ir dvasini.Bet geriau gydyti tada,kol jis dar netapo skausmu, o tik sopuliuku,kuri jauciam,kad yra,kad reikia gydytojo. Kaip gerai,kad mes toki puiku turim!
Nes nuodeme uzdaro kelia Dievo malonem,mes vis labiau ir labiau prisipurviname savo dvasioje ir tampa sunku,todel reikia nusiplauti,nuskaidrinti savo sielas,atiduodant,ispazistant tuos sopuliukus,kurie sunkina musu kvepavima ir neleidzia jaustis laisviems.Dievas myli mus ir nori padeti mums,todel pasitikekim juo,leisdami jo malonems ateiti i musu gyvenima,ispazindami nuodemes ir gailedamiesi del ju.
Noriu pasakyti,kad ispazinciai reikia pasiruosti,apmastyti apie ka kalbesite,kad butu lengviau.Dievo dvasia tikrai padrasins,pakels ir duos ryzto.Nes tik nuskaidrindami savo sielas,artesime prie jo malones,prie jo palaiminimu ir gyvenimo pilnatves.
SEKMES!
Pas koki kuniga Bernardinuose buvai?