Skyrybos

Tiesiog noriu parasyti savo istorija - gal atsiras panasia situacija isgyvenanciu moteru....
Gyvename su vyru kartu jau 8-tu metai, turime dukryte ir... laukiames velgi..... Seima pabyrejo jei galima taip sakyti gimus dukrytei - jai dabar 1.6 metuku... Galbut daugelyje seimu pasikeicia santykiai kai atsiranda vaiku? - tiesiog vienas kito nebesuprantame o tikslaiu turbut nenorime suprasti. Kai pradedame aiskintis santykius - atrodo kad kalbetume abu skirtingomis kalbomis - ir kaip uzsikirtusios ploksteles varome ta pati... Pries savaite suzinojau, kad vyro netenkina musu seksualinis gyvenimas - pripazystu, auginant maza vaika ir laukiantis tikrai nera lengva nudirbti visus namu ruosos darbus ir dar vakare pasidaziusiai laukti vyro ant sofkutes, be to sunkus nestumas kaip ir pirmas - vakarais labai skauda pilva ir siaip nebera jegu....o gal ir didelio noro.... Beje, kai laukiausi pirma karta, vyras pats nenorejo jokio sekso, nes jam atrode baisu - ir as daugiau nei 9 menesius turejau laukti, o dabar kai jam " smegenis spaudzia " tai as turiu save prievartauti? Be to, jei namuose tureciau didesne pagalba, ir daugiau laisvo laiko gal kitaip ir jausciausi, o dabar anot jo as nieko neveikiu, juk sedziu namie su vaiku o jis vargsas dirba ir todel turintis teise grizes nieko neveikti o ir taip juk anot jo jis man labai padeda, nes nuvaziuoja i parduotuve valgyti apipirkti... Vienu zodziu, galima kalbeti ir kalbeti kur stringa musu nesutarimai, bet esme tame, kad jau senokai galvoju apie skyrybas, bet turbut esame tipiska lietuviu seima, kuri turi laaaaabai daug isipareigojimu ir neturedami kur dingti gyvena kartu, nes turime kartu busto paskola, as esu 100 procentu isitikinusi, kad jei jis turetu kur iseiti jo jau seniai nei kvapo nebutu!!! Aisku daug kam kyla klausimas kokio velnio dar tas nestumas - ir as negaliu i ji atsakyti, tiesiog taip isejo, kad buvo lyg ir santykiu pagerejimas ir kaip tycia pastojau ir dar laukiuosi ne siaip sau - o dvynuku!!!!! Ir dabar situacija yra tokia, kad nei jis neturi kur detis nei as su trim busimais vaikais....... Patarimu ka daryti nesitikiu, tiesiog norejau islieti kas ant sirdies...

linkėčiau, kad vyras atsipeikėtų, kai gims dvynukai, o pačiai - kuo daugiau kantrybės belaukiant ir vieno, ir kito stebuklo juk yra dalykų, kurie jus sieja ir vienija? yra kokie nors pomėgiai, mintys, dalykai, užsiėmimai?.. kažką, ką mėgstate daryti tik judu? pabandykite prie jų sugrįžti, pabandyk žengti kokį žingsnį tu, po paskui gal ir jis išsijudins.. bet kokiu atveju, linkiu didelės asmeninės laimės visoms čia esančioms

deja, pati taip pat ne ką linksmesnėmis "temomis" gyvenu... žiemą susilaužiau koja, paaiškėjo vyro neištikimybė, sutarėm skirtis... pykau, ant jo baisiausiai, važiavau į reabilitaciją į kitą miestą, kad pabūčiau viena su savimi ir suvokčiau, ko noriu... supratau, kad man vienai ramiau... ir pasiūliau vyrui išsikraustyti... paskui išvykau atostogauti, grįžau trumpam į vilnių ir - vyras jau išsikraustė..... ir širdį skauda, ir taip pat, kaip sausainiukui - jaučiu, kad kalbeme dvejomis kalbomis ir matau, kaip vienas kito nesuprantame.... net nebežinau, ką daryti, galvą laužau, koks sprendimas yra teisingas, nors suvokiu, kad taip, kaip gyvenau iki šiol ir taip kaip buvo, būti nebegali... vyras kalbėtis nenori, jis mato pasaulį savaip, o aš savaip... tad tokiu atveju viską palikau laikui - gal pabaigus labai svarbius darbus, dėl kurių negaliu ramiai atsipalaiduoti, susidėlios ir visi taškai ant "i" asmeniniame gyvenime laikui bėgant.... svarbiausia, ką supratau, reikia stengtis vadovautis ne jausmais, o suvokti, kad abi pusės būna kažką netaip padariusios ir abi tos pusės juda vienokio ar kitokio sprendimo link... ir svarbiausia - sielos ramybė.... ko ir linkiu

[quote=sunny,2010 07 17, 11:59]


..... ir širdį skauda, ir taip pat, kaip sausainiukui - jaučiu, kad kalbeme dvejomis kalbomis ir matau, kaip vienas kito nesuprantame.... net nebežinau, ką daryti, galvą laužau, koks sprendimas yra teisingas, nors suvokiu, kad taip, kaip gyvenau iki šiol ir taip kaip buvo, būti nebegali... vyras kalbėtis nenori, jis mato pasaulį savaip, o aš savaip...

tas ir yra blogiausia, kai abu pasauli mato skirtingai ir nei vienas nebenori jo matyti kitaip, nes turbut labai pavargo vienas nuo kito, nuo kasdienybes.... as vis bandau surasti ta momenta musu gyvenime kas nutiko kad eme taip viskas ir nutruko, bet niekaip nerandu, viduje salta salta, nieko negaliu sau padaryti, per daug esame vienas ant kito isizeide, kad kazka keistume turbut....
turbut daugeliui poru sunku issiskirti, nes yra pripratimas prie zmogaus ir tiesiog nebeisivaizduoji kaip gyvensi be jo, bet kartu irgi nebenori - nu zodziu, uzburtas ratas...
gal gerai sunny sakai, reikia tiesiog viska palikti laikui.......

[quote=Sausainukas,2010 07 17, 11:58]
[quote=sunny,2010 07 17, 11:59]


tas ir yra blogiausia, kai abu pasauli mato skirtingai ir nei vienas nebenori jo matyti kitaip, nes turbut labai pavargo vienas nuo kito, nuo kasdienybes.... as vis bandau surasti ta momenta musu gyvenime kas nutiko kad eme taip viskas ir nutruko, bet niekaip nerandu, viduje salta salta, nieko negaliu sau padaryti, per daug esame vienas ant kito isizeide, kad kazka keistume turbut....
turbut daugeliui poru sunku issiskirti, nes yra pripratimas prie zmogaus ir tiesiog nebeisivaizduoji kaip gyvensi be jo, bet kartu irgi nebenori - nu zodziu, uzburtas ratas...
[/quote]
labai panasiai ir man, kaip jam nezinau, uz ji kalbeti negaliu, nes kai iskylo klausimas ar skiriames, as pasakiau taip, ir nuo too karto nebenorejau nieko apie musu santykius kalbeti, nes nebepamaciau prasmes... tik aiskiai zinau kad taip gyventi toliau nebenoriu...

Sveikos, nežinau, padrąsinimo ieškau, patarimo ar tiesiog reikia kam nors viską išsakyti... Esmė tokia, beveik šešis metus draugavau(keturis iš jų gyvenom kartu) su žmogum, kurį maniau mylinti... laikui bėgant į santykius įsiveržė rutina, buitis, nustojom stengtis vienas dėl kito, atkirai leisdavom laisvalaikį ( aš su draugėmis, jis su visokiom mikroschemom...) ėmėme tolti, nebeliko bendrų temų, pokalbių, pomėgių - nors bandėm gaivinti santykius atostogomis kartu - tačiau laikas bėgo ir greitai pajutau, kad tas žmogus man yra greičiau kambariokas, nei mylimasis... didelę įtaką padarė ir jo nenoras įteisinti mūsų santykių, pavargau būti sugyventine...ilgai svarsčiau, kaip elgtis..atšąlo jausmai, atsirado nepasitenkinimas, ėmiau svarstyti apie skyrybas, nors draugas sakėsi apskritai nematantis mūsų santykiuose problemų ..ir štai po trijų mėnesių kaupimosi ...Susidėjau daiktus ir išėjau, maniau, kad bus lengva, kad susitaikiau su tuo - bet nieko panašaus.. Sunku, labai sunku šiandien buvo žiūrėti į jį stovintį prie lango ir pilnomis akimis ašarų žiūrintį į mane nuvažiuojančią...

Tai kodėl tu išvažiavai, aš taip ir nesupratau...

as siandien kaip tik su savikiu vaziuoju pabaigti skyrybas tvarkyti... nes per 6 kartu praleistus metus poer daug vienas kita skaudinom ir pan., nebejauciu absoliuciai nieko, nesimatem daugiau nei 2 men o as neturiuu ka jam pasakyti, bet kai pagalvoju kad viskas baigta vel sirdi skauda... nezinau kaip reiks isgyventi ta sunku laikotarpi po skyrybu, bet guodzia tik tai kad gal bus geriau.

nes palikau jį..dėl priežasčių, kurių buvo milijonas...o viena svarbiausių - išblėsę jausmai ir skirtingas šeimos, ateities ir santykių suvokimas..

bet kazkodel tau buvo skaudu i ji ziureti

na turbūt dėl to, kad draugavom ne vieną dieną, o šešis metus...

6 metai kazkokie turbut lemtingi, nes mes buvom irgi 6 metus...

mes buvom 7 metus ir turim sunu 4 metuku ir dabar laukiosi vaikiuka. pirmadieni eisiu pas gydytoja suzinot kiek tiksliai laiko. nes galvoju kad keleta savaiciu. Vyras paliko mane pries menesi. nesidomi vaiku nepadeda finansiskai , absoliuciai nieko. vat dabar zynau kad jau esu vienisa ir nera santuokos.