Skyrybos

Aš nešiosiu tave ant rankų
________________________________
(autorius nežinomas)

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: "noriu tau kai ką pasakyti". Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys. Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. "Aš noriu skirtis"... - ramiu balsu pradėjau pokalbį. Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: "Kodėl?" Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: "Tu ne vyras!". Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį. Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą. Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa. Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus. Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus. Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną. Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu. Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. "Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis", - su neslepiama panieka balse pasakė ji. Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: "tėvelis neša mamytę!" Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų - visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė "nesakyk sūnui apie skyrybas". Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link. Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką... Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja. Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek. Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: "visos mano suknelės išaugo". Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti. Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą. Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: "tėveli, laikas nešti mamytę". Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje -
lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną. Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: "aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime
taip trūko artumo". Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją
neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. "Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis" - ištariau jai. Ji pažvelgė į mane su nuostaba. "Ar tu karščiuoji?" - ištarė ji,
bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. "Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis
mus išskirs". Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio. Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau "aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs". Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų... mano žmona gulėjo lovoje nebegyva. Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį...

Dabar - bent jau sūnaus akyse - aš vis dar mylintis vyras...
_______________

Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktiniu draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.
Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiem žmonėm, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome.

bet jau visa internetą apleke šį istoriją

sveikos... va tos mintys ir mane kamuoja,jau pavargau save apgaudineti ir vis tiketis kad viskas pasikeis,pavargau buti nuolanki ir uzsimerkianti pries viska zmona.....pavargau gyventi viena ir tureti vyra tik "profilaktikai".... vat as patenku i tuos raudonai pazymetus zmones....mano seima tik zaidimas "zaidziame"vyra ir zmona..... bet taip sunku zengti ta zingsni.....nezinau,kam as save apgaudineju kad vyro nepalieku tik del vaiko.....

Bet kokia grazi ir daug ko pamokanti - vercianti susimastyti - sita istorija. Galbut tai tik kazkokio nezinomo autoriaus fantazija - bet manau kiekvienai musu jinai turetu kai ka pasakyti - priversti atsisukti atgal ir pamastyti apie tai koki gyvenima gyvename ir koki noretume gyventi.
O visom dejuojancioms - ypatingai - pagalvokite kam is viso tada gyvenate su tais vyrais jei taip blogai - o skundziates tik cia forume....... Sorry bet tai tik mano nuomone.

tam manau ir yra skirtas forumas,kad galima butu pasisneketi visai su nepazistamomis moterimis,paklausyti ju istoriju,pasidalinti savomis,islieti skausma....galbut kitur yra sunku tai padaryti,o cia kur taves nieks nepazista gali rasti uzjaucianciu ir patarianciu bei padedanciu..

Del to taip pritariu - bet......... Gal vertetu geriau kazka daryti savo gyvenime (pirmiausia kalbetis su tuo zmogumi su kuriuo jau nebenorite gyventi, bandyti kazka keisti) o ne cia forume dejuoti kai negerai - bet realiame gyvenime nedaryti nieko - arba dar ziauriau vaidinti auka.

turiu mintį, kurią išssisaugojau sau, jei kartais.... ir kai man "nutiko" skyrybų situacija, dažnai sau užduodavau šiuos klausimus: "Jei norite skirtis, užduokite sau klausimą: Jei jūsų vyras mirtų kitą rytą, ką jūs jaustumėt?
a) palengvėjimą
b ) baisų skausmą
Jei a - pats laikas sukt iš santuokos lauk, o jei
b - verta stengtis iš paskutiniųjų - dar daug ką galima pataisyti. Tai tiesiog krizė."

Tačiau mano atsakymas buvo toks, kad labai noriu gerbti tą žmogų, su kuriuo daug ką sukūriau ir išsiskirti brandžiai, nes susitikome kažkada gražių jausmų vedini... Todėl man šie atsakymai netiko... Man, tiesąsakant, geriau gražiai išsiskirti ir gal būt bandyti normaliai bendrauti, nes yra dukrytė, buvo svarbiau nei galvoti apie to žmogaus mirtį... Tačiau tikiu, skyrybų būna visokių ir kiek čia skaitau - labiau tokių, kur vyrai daug išgerinėja, muša savo moteris ir net vaikus... Tačiau visoms jums, besiskiriančioms ir beieškančioms sprendimų, ar verta taip elgtis, linkiu išminties. Skyrybos nėra lengvas kelias... tai ilgas, varginantis, sekinantis kelias... pilnas skausmo, ašarų, liūdesio, momentais pakylančio optimizmo ir noro kurti, versti viską aukštyn kojom, dirbti, kad rodos kalnus nuverstum, pertvarkyti buitį ir būtį.... su nemigo naktim arba kartais miegojimo po parą... nenorėjo lįsti į žmones ir kaip tik, noro būti tarp jų ir apsimesti esant pačia laimingiausia... tikėjimo meile ir jos laukimo ir kitą akimirką jos niekinimo, netikėjimo ir galvojimo, kad ji niekada nebeateis... noro mylėtis su visais ir kitą akimirką visus vyrus vadinti "kiaulėmis" ir juos niekinti, žeminti.... vieną akimirką džiaugtis, kad viskas eina skyrybų link ir kitą akimirką galvoti, o gal galėjo būti kitaip... vieną akimirką manyti, kad esu teisi dėl to, kad priėmiau tokį sprendimą, kad noriu gyventi kitaip, kitą akimirką abejoti savo sprendimais ir save kaltinti.... skyrybos nėra taip, kad ėmiau, mečiau, nuėjau, pasitraukiau, pabėgau ir tegul tas kitas prasmenga kiaurai žemėn... taip neišeina.... tai tikrai nėra taip paparasta, nors žiauriai žiauriai to norėtųsi.... bendrų draugų neišrausi iš gyvenimo, jų neatsisakysi, artimieji taip pat karts nuo karto paklaus ar pasidomės, kažką pasakys... gyvenimo nenubrauksi juodu ryškiu brūkšniu, kad ir kaip to norėtųsi... kartais teks būti ir bendrame rate, ir bendruose vakaruose... kartais daug ką teks daryti vardan vaiko, vardan žmogiškumo, jei jo dar likę tarpusavyje.... ir vyras niekur nedings, nes tiesiog taip jau bus.... kartais rūpės, kur jis, su kuo jis ir kaip jis.... rūpės, ar dar ką nors jaučia mums... kaskart, žinoma, nusivilsime, nes nieko nebejaus, kad ir kaip tikėtumėmės kitokio atsakymo... ir kaskart vėl viltis rusens, o gal gali būti kitaip... gal kada nros ir bus kitaip... gal toks dalykas kaip meilė nemiršta....
ir man pačiai nesinori piktai trenkti durimis, nepaisant to, kad skiriuosi ir kaip man atrodo, ne dėl mano kaltės.... būna dienų, kai pykstu ir nebegaliu to pykčio suvaldyti... kai pykstu ant savęs, kad pykstu, kad esu tokia "negera" ir nebegaliu ir nebenoriu būti "gera".... nes tiesiog pavargau būti tokia... tačiau suprantu, kad gerai būti geriau, kad nesu kovotoja iš prigimties... ir kad sunku būti piktai.... ir pavargstu būti pikta.... vieną emociją keičia kita ir taip nuolatinis jausmų maratonas, kuriame susigaudyti ir išlikti blaiviai mąstančia labai sunku.....
mąstau, kad kažkada tuos du žmones jungė šilti jausmai, jungė bendri interesai, poreikiai, santykiai, lūkesčiai ir viltys, buvo siekiama kartu sukurti kažką gražaus, juolab, jei yra vaikučių... ir jei nepavyko, vadinas, tai dviejų žmonių nesusitarimas, nesusikalbėjimas, nesusiplanavimas... ir tiesiog visko būna - šachmatų partija turi kitą ėjimą, kitą pasirinkimą, kitas rokiruotes.... emocijos ir pykčiai neturi skriti žmonių... taip, kita pusė pridaro daug skaudulių, daug skausmo sukelia, ir tikrai tikiu, yra "diedų", kuriuos reikia palikti, nes jie tiesiog "neįmanomi" ir būna žiaurūs... tačiau kartu noriu pasakyti, kad viską reikia protingai pamatuoti, stengtis kaip galima blaiviu protu skirtis, nes visa tai mato mažųjų akelės, o ir pačiom sau nekelti per daug skausmo.... nes pyktis sunkiai išeina, sunkiai išsivalo, ilgam nuodija sielą, širdį, jausmus... sunku su pykčiu būti, nors be jo sunku skirtis....

tiesiog šitam sunkiam kely, jei jis pasirinktas ir nėra jokio kito kelio, rekomenduoju apsišarvuoti begaline kantrybe, susirasti savo kūno ir sielos poilsio būdus ir metodus, kad būtu galima atsipalaiduoti, pailsėti, pamedituoti, nukreipti mintis... nes laukia ilgas kelias į save ir į naują gyvenimą.... ir eiti pirmyn nesidairant atgal, tikėti, turėti vilties, džiaugtis kiekviena nauja diena, nepasiduoti depresijoms... jokiu būdu nesivadovauti pykčiu, nes jis nuodija.... ir svarbiausia - šitame kelyje nepamiršti mylėti save ir gerbti aplinkinius...

patiko tavo žodžiai. nuoširdu...
tikra tiesa – svarbiausia nepasiduoti pykčiui, neapykantai.

Papildyta:



patikėk, ne naujieną pasakei – manau, didžioji dauguma čia bandė ir kalbėjo n kartų.


o gal geriau tiesiog neskaityti to, kas neįdomu?

idomu - ir net labai - skaitau ir galvoju kaip netapti tokia atbukusia, sedeti verkslenti del kazko - ir isvis - MOTERYS!!!!!!!!!!!!!!!!!!! - pacios tokius daunus pasirinkot - pacios su tokiais gyvenat - tikrai man atrodo turejot zinoti nuo pradziu kas per paukstelis jusu PONAS
Niekaip netelpa man galvoj kaip imanoma gyventi su zmogumi kuris taves musa zemina ir t.t.t. ir kokios dar gali buti mintys gyventi del vaiku.... ar dar del kazko .... bandyti gelbeti santuoka..... man atrodo vaikas visada bus laimingesnis matydamas laiminga mama - jau geriau ir vienisa, nei pastoviai skriaudziama "tecio" (atsiprasau jei galima ji taip pavadinti)
Moterys kur jusu savigarba??? - kai vyras pareina velnias zino is kieno lovos islipes.... Sugrysta pas jus kai ana lova atsala... pastovi .... paverkia ir cia viskas?????????????? Nu nebukit tokios skystos....

o tu su savo vyru tebegyveni,ar jau viena,kad taip drastiskai sneki?Ar tavo diedas per bobas varo?ihm?

as manua kad forumas tam ir skirtas kad tau padetu o jei nera kur daugiau kreiptis,jei taves nesupranta,ytai geriau visai savyje uzsisklest?cia mano nuomone ir kitu nuomone irgi gerbiu.

Va butent kad mano "diedas" salia manes - esu labai laimingai istekejusi ir turiu nuostabu vyra.... reikia moketi ieskoti ir zinoti ko ieskai...
Papildyta:

Suprantu kad jis tam skirtas..... bet niekiap nesuprantu kodel dauguma cia esanciu dejuoja....kencia.....
Drabsto purvais savo "nuostabiausia vyra" nesvarbu kad pries kelias dienas ji buciavo mylejo o pries koki pusmeti su juo susilauke vaiku arba dar geriau laukiasi dabar....
Manau sitam forume moterys turetu rasti stiprybes, valios, daug jegu kazka keisti ir daryti - bet.... Cia tik dejones ir asaros.
Linkiu visoms didziausios sekmes ir stiprybes.