Skyrybos

Atsakysiu as..man ne.. juk cekius lengvai gali susirinkt ir is pazistamu

Kaip ir kitos, nesitikėjau, kad kada nors rašysiu šitoj temoj. Deja...

Vakar ilgai kalbėjomės, supratau, kad yra duobė tarp mūsų, kuri kelia problemas, ir kuri mus skiria.

Mano supratimas apie šeimą yra toks, kad abu, ir vyras, ir moteris turi dalintis visus vargus ir rūpesčius po lygiai. Vyras gana aiškiai pasakė, kad mažų vaikų priežiūra yra ne jam, ir kasdieniai namų darbai, tokie kaip tvarkymasis ar valgio gaminimas irgi ne jam.

Turiu pripažinti, kad vis dėlto šiuo metu esame darbus pasidalinę, ir jis stengiasi daryti savo dalį. Bet kiekvieną minutę tai darydamas turi žiauriai prisiversti, ir mano, kad tai yra be galo neteisinga.

Giliai jisai mano, kad visi tokie dalykai yra automatiškai moterų reikalas. Deja, aš esu irgi dirbanti, ir prieš vestuves aiškiai pasakiau, kad negaliu būti iš natūros vien tik namų šeimininke. Tuo metu jam tiko viskas, dabar jis nenori net prisiminti, kad taip kalbėjome.

Tikrai stengėsi dalintis, ir tikrai daug dirba, tiek darbe tiek namuose, tačiau per laiką tas jausmas, kad "yra ne taip, kaip turi būti", nuolatos prasiveržia prikaišiojimais, nusivylimu, kodėl aš esu ne tokia, kokios žmonos ji giliai širdyje trokšta.

Viskas buvo gerai iki tol, kol pinigų užteko (tuomet aš uždirbdavau daugiau) visus darbus perkelti ant samdomų žmonių pečių. Tačiau laikai keičiasi, reikėjo šeimai užtikrinti pajamas, vyras išvažiavo į užsienį, aš iš paskos (kad būtų šeima), turėjau paaukoti savo darbą, kuris man buvo visuomet svarbus. Čia namų tvarkytojų ir auklių sau leisti negalime.

Dabar uždirbu mažiau nei jis, ir jis mano, kad dar ir dėl to aš turiu daugiau prisiimti pareigų namuose, nei jis, nes mano indėlis pinigais mažesnis, tai turi būti didesnis indėlis kitomis formomis.

Dirbame po vienodą valandų skaičių.

Nepasitenkinimai abipusiai nuodija mūsų santykius jau apie 2 - 2,5 m., pradžia sutapo su išvykimu į užsienį ir pajamų santykio pasikeitimu. Per tą laiką nustojom normaliai bendrauti, vienas kitą palaikyti, nebesam geriausi draugai.

Pradėjau galvoti, kad tos skylės - pusės namų ūkio ir vaikų auginimo pareigų negalime prisiimti nei vienas nei iš vienos pusės.

Pas šeimos terapeutą vaikštom, bet nepadeda.

Negi liko tik skyrybos?

cia butent apie kokius tuos namu reikalus ir darbus kalbama?
kad sitiek bedu ir minciu iki skyrybu

keistas man tas pareigų "dalinimasis", gal ne pats dalinimasis, o kad tai gali privesti prie skyrybų. Jei jau vyrui taip sunku dalintis tuos darbus, tai gal bandyk viską taip suvartyti, kad jis galvotų, kad tau padeda, o ne vykdo savo privalomus darbus. Kažkaip labai tokia "šeima" primena bendrabutį, gal dar ir tvarkymosi grafikas ant sienos kabo? Nepyk, bet nesuprantu

O ar nebus ta namu buitis tik ledkalnio virsukalne, kuria lengva pamatyti ir akys tieisog nukrypsta nuo realiu problemu Kokie tie namu ukio darbai - nebent turit uki, laikot gyvulius ir priziurit darzus. Siais laikais skalbimo masinos, indaploves, dziovinimo kameros padaro didziaja darbu dali, lieka tik truputi prasisiurbti laikas nuo laiko, pravalyti kalkiu nuosedas, dulkes ir valgyt pasidaryti - galiausiai gi pusfabrikacius galite pirkti, jei gaminti nemegstat. Jei mazi vaikai neina ir nejaukia visko is paskos, gi tam (be valgio darymo) uztektu keliu valandu per savaite, ar tikrai jsuu problema cia, kur ja bandote sau parodyti?
Gal reali problema vyro poziuryje? t.y. jam atrodo, kad jus turite dirbti daugiau (nes jei jusu alga mazesne, turite prisideti kitais darbais ir t.t.), gal del to jauciates prastesne, neivertinta, zeminama? Gal jums tiesiog truksta jo demesingumo - ne veltui ir rasydama sita laiska, lyginate savo vyra, kaip jis elgesi santykiu pradzioje ir dabar. Gal jauciate nuoskauda, kad aukojote viska (megstama darba) ir vaziavote paskui ji i uzsieni, o jis to neivertino?
Santykiu specialistai, mano galva, padeda tik tuo atveju, kai sutuoktiniai nori vienas kita isgirsti. Deja, manau kur kas dazniau jie ten eina kad specialistas padetu ju partneriui isgirsti ji, bet deretu pradeti nuo kito galo

As puikiai suprantu Gi pilna Lietuvoje tokiu vyru, kuriems atrodo, kad tiek buitis, tiek vaikai - moteru reikalas, o jeigu moteris dar nori ir dirbti - tai visuomet prasom Tereikia zvilgtelt i tevu seima - jei mamyte viena visus namu kampus apeidavo, vaikus augino, valgydino, prause, migde ir pasakas seke, vyrui pusrycius i lova nese ir kojines skalbe, naturalu, kad to paties tikisi ir is savo zmonos. Toki seimos modeli mate, toki tikisi ir sau pritaikyti, galu gale juk ne jam sirdi skauda, kai zmona po darbo dar ir buitimi pasirupina. Biski sugadinti tokie vyrai, sakyciau Gal ir galima juos kazkaip gudrumu paaukleti, ilgais atvirais pokalbiaisi prisijaukinti, bet pastangu, tikiu, reikia nemazai, kai tuo tarpu kitose siemose viskas kaip is pypkes, jei vyras uzaugo seimoje, kurioje tevai dalinosi buities rupesciais kartu. Bet netikiu, kad Lietuvoje tokiu seimu buvo dauguma ar bent didizoji dalis

Ūkio neturim, bet namą su kiemu - taip. Ir dar du maži vaikai. Eina kalba apie vaikų priežiūrą įskaitant visiškai pilną pasirūpinimą visais jų poreikiais - nuo švarių rūbų, maisto iki vežimo pas gydytoją, kuris išeis iš darbo kai vaikas susirgs ir kas skaitys pasakėles.

Yra indaplovės, skalbimo mašinos, bet yra 100% suprantama, kad nuimti puodelį nuo stalo vyrui išgėrus arbatos, yra moters reikalas. Jei kokį kartą tenka nuimti jam, jis tai priima kaip visišką jo paniekinimą, pažeminimą ir tą pažiminimą aš jam suteikiau, leisdama vien tokiai situacijai susidaryti (seniai turėjau nunešti visų puodelius, nes tai - gamtos savaime man duota rolė, jo nuomone).

Vyrui išvis atrodo, kad maksimali vaikų priežiūra yra kasdieninis, greitas ir efektyvus aprėkimas. Žodžiu, jis mano, kad uždirbo pinigų ir jau savo rolę šeimoje pilnai atliko.



Aš paaukojau savo darbą ir didesnes pajamas vardan šeimos, išvykau paskui vyrą. Deja, mano dabartines pajamas jis taip ir traktuoja - kadangi jos mažesnės, tai po visų ūkio darbų, jei dar liks laiko tokiam hobiui - leidžiu pasižaisti, bet tada kai nereik aptarnauti manęs.



Abu esam iš tokių šeimų, kur mamos apšokinėdavo visą šeimą, ir mus, kai buvome vaikais. Manau, kad pasąmonėje vyras iš manęs tikisi tokios antros mamos, kuri, vos tik jam gims galvoj koks poreikis, jį jau realizuos, nespėjus jam net burnos praverti. Aš jau gaunu iš jo nuolatinę reakciją, kaip aš jį nuolatos nuviliu. Nors draugystės pradžioj net nemokėjau valgyti daryti, sutiko su viskuo, kad tik mane turėt. Maniau, kad priėmė mane tokią, kokia esu.

Kai užgriuvo visi namų ūkio darbai, kurių daugelio abu nesame nei karto gyvenime nedarę, jis reaguoja taip, kad aš esu kalta, kad kažkaip savaime viskuo nepasirūpinau. Nors man pačiai didelis stresas prisiimti net pusę to krūvio, kuris užgriuvo, bet aš tam esu iš principo pasiruošus (toks gyvenimas).

Be to, kai aš uždirbdavau daugiau, tai man buvo maloniausia leisti kartu su šeima tuos pinigus. O dabar, kai vyras uždirba daugiau, aš esu priversta sukti iš kur paimti monetų susimokėti už automobilio parkavimą, jisai nesutinka dalintis pinigais, mano, kad tik jis žino, už ką reik sumokėti, ir kad mano poreikiai jau yra patenkinti (suprask, jis nupirko maisto). Įsivaizduojat, kaip jaučiuosi, kai taip kardinaliai apsivertė situacija?

Beje, taip tęsiasi 2 - 2,5 metų, ir jis į mano visokius bandymus pakalbėti žiūri tik iš tos pusės, kad aš kaip kokia barakuda stengiuosi išplėšti iš jo rankų bent kelis litus.

Kaip manot, jei galetumet laika atsukti atgal, ar visgi ryztumetes viska mesti ir vykti i uzsieni pas vyra???

panašu, kad abu augote šiltnamio sąlygomis ir nei vienas nei kitas nežinote, kas yra šeima, o čia jau tėvų didžiulė klaida

Jei būčiau žinojus, kaip elgsis mano vyras pasikeitus situacijai, nieku gyvu nebevažiuočiau. Nors iš kitos pusės, jei situacija būtų pasikeitusi ir gimtoj šaly, ir mes nebebūtume galėję sau leisti samdyti auklės, namų tvarkytojos ir t.t., vistiek anksčiau ar vėliau ta problema būtų išlindusi.



Taip, abu augome tokioj aplinkoj, kad kas liečia namų ūkį, nedarėme nieko, nes buvo darbuotojos - mamos, kurios nudirbdavo viską. Abu esame įpratę, kad visi namų ūkio darbai pasidaro kažkaip patys savaime, nieko nedarant, ir net apie tai nemąstant.

Tačiau gyventi mums reikia dabar. Ir aš esu pasiruošus pusę šios sunkios gyvenimo užgriuvusios naštos prisiimti ant savo pečių, kad ir kaip man būtų sunku. Nes esu suaugusi ir turiu išmokti daryti tai, ko neišmokau anksčiau. Mokintis šveisti tualetą arba ravėti darželį man dabar yra žymiai sunkiau, bet tai neišvengiama.

Manęs netenkina vyro pozicija - aš uždirbu daugiau bei suremontuoju stogą, todėl visi kiti, absoliučiai visi darbai yra tavo, ir galiu tau priekaištauti, kad tu jų nedarai. Jis savo dalies neprisiima, nes ją atlikdamas jaučiasi nusižeminęs.

Aš irgi nepuolu daryti antros pusės namų ūkio ir vaikų priežiūros darbų, todėl kasdien ėdam vienas kitą. Per tą ėdimą ir nuolatinį nepasitenkinimą, seniai nelikę jokių žmogiškų santykių ar dėmesio. Kūną, atrodo, net skauda, nuo nuoširdaus prisilietimo trūkumo. Naktimis ėmiau sapnuoti, kad esu įsimylėjusi. Kito žmogaus nėra, sapnuoju beliaką, ką mačiau per teliką, daugiau patį meilės jausmą. Paskutiniu metu, aišku, sapnavau, kad esu įsimylėjus krepšininkus

Kai telefonas suskamba, ar ateina žinutė, pašoku iš laimės - jis prisiminė mane! Deja, skambina iš mokyklos, o emailas iš jo buvo apie kilovatvalandes. O vakare vėl įkrito pirmas į lovą, apsiklojo net galvą ir užmigo.

Terapeutė liepė vakarais daryti pratimą, kalbėtis apie tai, kas per dieną nutiko teigiamo. Jei aš griežčiau pasakau, kad laikas daryti pratimą prieš užmiegant, tai per sukąstus dantis padaro. Paklausiau - o tu nejauti poreikio jo daryti? Jis sako, man garsiai nereikia, aš mintyse pasidarau.

Kviečiu vakarais pagerti arbatos, atsakymas - arbatos aš nekenčiu. Kavos išgėriau darbe. Visos progos tiesiog pasikalbėti išgaruoja net nepradėjusios kvepėti.

Man svarbus darbas, savęs realizavimas, spontaniškumas, kasdieninis bendravimas ir dar pasijuokti. Jis - sausas, bejausmis taisyklių vergas, manantis, kad užtenka uždirbti pinigus, bet nebūtina jais dalintis, nesuprantantis, kad kitas gali tiesiog kitaip jausti apietą patį. Jam šeima - įsipareigojimų ir taisyklių rinkinys.

Aš ateityje noriu turėti daugiau vaikų, o jis negali net pagalvoti apie tai, kad jam gali vėl tekti keisti sauskelnes - šito jis nė už ką nenorės pakartoti niekada daugiau savo gyvenime. Man svarbu, kad šeimoje būtų ne tik taisyklės, bet ir vietos jausmui, svajonių įgyvendinimui, juokui ir meilei.

Taip ir gyvenam po vienu stogu, bet ne kartu. Jaučiu, kad tiesiog nebegaliu to pakelti fiziškai, atrodo, daugiau nei akimirkos.

Papildyta:


Kadangi jis išvažiavo pirmas, čia susikūrė savo pasaulį. Man buvo toks jausmas, kad aš atvažiavau čia tam, kad jam lengviau būtų - kad būtų valgyt padaryta, kad būtų vaikai prižiūrėti, ir kad būtų reguliariaus sekso objektas.

Be abejo, jaučiuosi ir neįvertinta dėl to, kad paaukojau savo darbą. Juk dėl mano apsisprendimo jį paaukoti dėl šeimos ir uždirbu dabar daug mažiau, esu nuolatos ėdama dėl to, kad per mažai uždirbu, ir dėl to, kad nedarau daugiau darbų (nors dirbu tiek pat valandų, kiek ir jis). Tai, kas man svarbu, paaukojau dėl šeimos, bet šeimos jau neberadau... (ne taip aš ją suprantu).

Anksčiau kalbėdavomės apie viską, o dabar jis numoja ranka į mano klausimus, nekalbam apie jo darbą, nes tipo ką tu suprasi, Lietuvoj viskas kitaip.

Anksčiau jaučiausi, kad esame vienas kitam geriausi draugai, o dabar kad jis save pastatė į centrą, mano poreikiai nieko nereiškia, o jis mane prisileidžia tik tiek, kiek jis nori.

Ai, ir taip daug prirašiau, čia pasaka be galo.

Nei vienas iš jūsų nepasiruošę suaugusių gyvenimui. Nei vienas neturit supratimo, kas yra šeima. Mane labai nustebino pasakymas, kad namų ruošos darbai ir vaiko priežiūra yra "sunki našta užgulanti pečius". Iš kokios planetos esate? tai ne našta - tai buitis, kuri pati nesitvarko (aišku jei leidžia finansai, galima kažką samdyti), unitazo šveitimas, tai nėra bausmė, tai tiesiog švarinimasis ir tokius darbus milijonai žmonių atlieka kasdien, nedejuodami ir neverkšlendami. Į viską reikia žiūrėti paprasčiau

Kaip lengva pasakyti - reikia žiūrėti paprasčiau, jei tikrai užtektų tokio patarimo ir nuo to imtų keistis požiūris, santykiai ir savijauta, kaip būtų viskas paprasta, ar ne?

Kad nepasiruošę gyvenimui - faktas. Bet esmė yra ne tame, kokie konkrečiai sunkumai užklupo, esmė tame, kad aš manau, kad visus sunkumus ir paprastus kasdieninius darbus ir pareigas abu sutuoktiniai turi dalytis per pusę. Lygiai taip pat ir emocijas dalintis per pusę - kalbėtis apie tai kas vyksta, ir vienas kitą palaikyti. Galima ir labai smagiai pasijuokti iš to, kad matai, man teko ir 30 metų sulaukti, kad pirmą kartą valau unitazą ir oi oi oi kaip sunku.

Bet esmė tame, kad aš jaučiuosi, kad vyras visą pasikeitimų naštą suvertė ant mano pečių ir yra dar netgi labai pasipiktinęs, kad aš jos neprisiėmiau savo noru kaip savaime suprantamo dalyko. O man, pasikartosiu, atrodo, kad sutuoktiniai tiek džiaugsmus, tiek vargus turi dalytis perpus. Ar čia aš esu iš esmės neteisi? Jei taip, labai norėčiau tai išgirsti tiesiai šviesiai!