QUOTE(Mistikoze @ 2011 09 21, 22:06)
Kaip manot, jei galetumet laika atsukti atgal, ar visgi ryztumetes viska mesti ir vykti i uzsieni pas vyra???
Jei būčiau žinojus, kaip elgsis mano vyras pasikeitus situacijai, nieku gyvu nebevažiuočiau. Nors iš kitos pusės, jei situacija būtų pasikeitusi ir gimtoj šaly, ir mes nebebūtume galėję sau leisti samdyti auklės, namų tvarkytojos ir t.t., vistiek anksčiau ar vėliau ta problema būtų išlindusi.
QUOTE(severa @ 2011 09 22, 07:00)
panašu, kad abu augote šiltnamio sąlygomis ir nei vienas nei kitas nežinote, kas yra šeima, o čia jau tėvų didžiulė klaida
Taip, abu augome tokioj aplinkoj, kad kas liečia namų ūkį, nedarėme nieko, nes buvo darbuotojos - mamos, kurios nudirbdavo viską. Abu esame įpratę, kad visi namų ūkio darbai pasidaro kažkaip patys savaime, nieko nedarant, ir net apie tai nemąstant.
Tačiau gyventi mums reikia dabar. Ir aš esu pasiruošus pusę šios sunkios gyvenimo užgriuvusios naštos prisiimti ant savo pečių, kad ir kaip man būtų sunku. Nes esu suaugusi ir turiu išmokti daryti tai, ko neišmokau anksčiau. Mokintis šveisti tualetą arba ravėti darželį man dabar yra žymiai sunkiau, bet tai neišvengiama.
Manęs netenkina vyro pozicija - aš uždirbu daugiau bei suremontuoju stogą, todėl visi kiti, absoliučiai visi darbai yra tavo, ir galiu tau priekaištauti, kad tu jų nedarai. Jis savo dalies neprisiima, nes ją atlikdamas jaučiasi nusižeminęs.
Aš irgi nepuolu daryti antros pusės namų ūkio ir vaikų priežiūros darbų, todėl kasdien ėdam vienas kitą. Per tą ėdimą ir nuolatinį nepasitenkinimą, seniai nelikę jokių žmogiškų santykių ar dėmesio. Kūną, atrodo, net skauda, nuo nuoširdaus prisilietimo trūkumo. Naktimis ėmiau sapnuoti, kad esu įsimylėjusi. Kito žmogaus nėra, sapnuoju beliaką, ką mačiau per teliką, daugiau patį meilės jausmą. Paskutiniu metu, aišku, sapnavau, kad esu įsimylėjus krepšininkus
Kai telefonas suskamba, ar ateina žinutė, pašoku iš laimės - jis prisiminė mane! Deja, skambina iš mokyklos, o emailas iš jo buvo apie kilovatvalandes. O vakare vėl įkrito pirmas į lovą, apsiklojo net galvą ir užmigo.
Terapeutė liepė vakarais daryti pratimą, kalbėtis apie tai, kas per dieną nutiko teigiamo. Jei aš griežčiau pasakau, kad laikas daryti pratimą prieš užmiegant, tai per sukąstus dantis padaro. Paklausiau - o tu nejauti poreikio jo daryti? Jis sako, man garsiai nereikia, aš mintyse pasidarau.
Kviečiu vakarais pagerti arbatos, atsakymas - arbatos aš nekenčiu. Kavos išgėriau darbe. Visos progos tiesiog pasikalbėti išgaruoja net nepradėjusios kvepėti.
Man svarbus darbas, savęs realizavimas, spontaniškumas, kasdieninis bendravimas ir dar pasijuokti. Jis - sausas, bejausmis taisyklių vergas, manantis, kad užtenka uždirbti pinigus, bet nebūtina jais dalintis, nesuprantantis, kad kitas gali tiesiog kitaip jausti apietą patį. Jam šeima - įsipareigojimų ir taisyklių rinkinys.
Aš ateityje noriu turėti daugiau vaikų, o jis negali net pagalvoti apie tai, kad jam gali vėl tekti keisti sauskelnes - šito jis nė už ką nenorės pakartoti niekada daugiau savo gyvenime. Man svarbu, kad šeimoje būtų ne tik taisyklės, bet ir vietos jausmui, svajonių įgyvendinimui, juokui ir meilei.
Taip ir gyvenam po vienu stogu, bet ne kartu. Jaučiu, kad tiesiog nebegaliu to pakelti fiziškai, atrodo, daugiau nei akimirkos.
Papildyta:
QUOTE(Elodie* @ 2011 09 21, 17:25)
Gal reali problema vyro poziuryje? t.y. jam atrodo, kad jus turite dirbti daugiau (nes jei jusu alga mazesne, turite prisideti kitais darbais ir t.t.), gal del to jauciates prastesne, neivertinta, zeminama?
Kadangi jis išvažiavo pirmas, čia susikūrė savo pasaulį. Man buvo toks jausmas, kad aš atvažiavau čia tam, kad jam lengviau būtų - kad būtų valgyt padaryta, kad būtų vaikai prižiūrėti, ir kad būtų reguliariaus sekso objektas.
Be abejo, jaučiuosi ir neįvertinta dėl to, kad paaukojau savo darbą. Juk dėl mano apsisprendimo jį paaukoti dėl šeimos ir uždirbu dabar daug mažiau, esu nuolatos ėdama dėl to, kad per mažai uždirbu, ir dėl to, kad nedarau daugiau darbų (nors dirbu tiek pat valandų, kiek ir jis). Tai, kas man svarbu, paaukojau dėl šeimos, bet šeimos jau neberadau... (ne taip aš ją suprantu).
Anksčiau kalbėdavomės apie viską, o dabar jis numoja ranka į mano klausimus, nekalbam apie jo darbą, nes tipo ką tu suprasi, Lietuvoj viskas kitaip.
Anksčiau jaučiausi, kad esame vienas kitam geriausi draugai, o dabar kad jis save pastatė į centrą, mano poreikiai nieko nereiškia, o jis mane prisileidžia tik tiek, kiek jis nori.
Ai, ir taip daug prirašiau, čia pasaka be galo.