Skyrybos

...man pasirodė, kad akcentuojatės į pinigus. ..kai aš uždirbau, kai jis uždirba...

O per pusę dalintis??
...na tai nėra taisyklė, manau, kokios tos pusės?
Abu vienodai dirba abu vienodai buityje? ar vienas dirba mašinų "ūki" prižiūri, o kitas buityje.
Ar kas geriau tą darbą atlieka, tas ir dirba kitas kažkaip kitaip kompensuoja ar padeda.
Niekas Jums negali pasakyti kas ta pusė yra.
Jūs tas taisykles nusistatote.

Paprasčiau žiūrėti į ruošą, o ne į santykius, tai viena, antra, aš esu tos kartos atstovė, kuriai namų ruoša yra savaime suprantamas dalykas, niekada nedalinau ir nedalinsiu darbų, tik jei reikės pasikviesiu vyrą į talką. Man asmeniškai geriau tvarkytis, kai niekas nemaišo, o kodėl tau taip nepabandžius. Išsiųsk vyrą su vaikais pasivaikščioti, o pati tvarkykis namus, va ir būsit pasidalinę

Aš irgi anksčiau visai nebuvau linkus skaičiuoti, ar šitas konkretus puodelių nuėmimas nuo stalo yra dar mano pusėj, ar jau vyro pusėj, kol nepajutau, kad vyras nuolatos pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kodėl aš neva tai turėjau kažką padaryti, o nepadariau. O aš net neįtariau, kad tą arba privalau. Taip mes priėjom prie to, aš dviejų žmonių partnerystę suvokiu kaip dalinimąsi teigiama prasme: šilumos, jausmų, paramos vienas kitam ir t.t.

Bet vyras turėjęs mamą, kuri viską padaro, matyt, pasąmoningai tikisi, kad aš jam būsiu tokia kaip jo mama, kuri tiesiog nepastebimai padaro taip, kad žemė tyliai ramiai sukasi aplink jo pasaulį, ir būtent tokiu būdu, kaip kad jis nori.

Kaip sakiau, aš pati turėjau tokią mamą, kuri irgi viską padarydavo, tačiau tuo pačiu ir mačiau, kokia ji nelaiminga. Nes ji buvo tarnaitės vietoj. Todėl aš ir nesuprantu tokių šeimų, kurioje vienas yra ponas, o kitas yra nematomas tarnas.

Abu nesame sutverti būti tarnais, tačiau aš bent jau esu pasiruošusi savo pusę pareigų vykdyti nekeldama jokio klausimo. Deja, vyras mano, man kasdieniniai buities rūpesčiai ir vaikų priežiūra yra gamtos sutverta kaip mano pareigos.

O dėl pinigų kaip minėjau, man irgi nebuvo jokios problemos, kai aš uždirbdavau daugiau. Man buvo esmė tame tame, kad mes už pinigus leidžiame sau daugiau pramogų, kelionių, ir kad galime tą laiką leisti kartu su vyru ir vaikais. Man atrodė, kad aš tuo metu buvau linkusi jais dalintis, ir tai man tikrai teikė džiaugsmą. Beje, bendras šeimos biudžetas man yra vienas iš kertinių šeimos pamatų.

O vyras, kai uždirbti žymiai daugiau pradėjo jisai, nemano, kad jis turi dalintis. Jis mano, kad užtenka to, kad jis kažką nupirko pavalgyti, ir tai bus tie produktai, kuriuos jisai mėgsta. O kad yra mano kažkokie poreikiai, kad aš jaučiuosi klaikiai, negalėdama užeiti kavos išgerti į kavinę ar neturėdama už ką susimokėti kelių litų už automobilio parkavimą, jis to tiesiog nesupranta ir nesiklauso, tiesiog ignoruoja.

Nesuprantu, negi čia kažkas keisto? Jūs gerai jaučiatės, kai jums vyras neduoda pinigų, kad mane užsipuolėt, kad aš akcentuoju pinigus?

Na gal mums labiau pasisekė, pvz mano šeimoje niekada nebuvo ir nebus "tavo-mano" pinigai, yra bendri ir tik bendri pinigai. Rašai, kad buvai laiminga dalindamasi pinigais, kuomet daugiau uždirbdavai? Apie kokį dalinimąsi kalbi? Keistas tavo ir tavo vyro šeimos supratimas. Nepyk, bet aš tokio nesuprantu

Man iš vis keistas tas skirstymas tavo puodelis, tu ir nusinešk (čia kaip pavyzdys). Toks jausmas, kad judviejų santykiai šeima ir nekvepia.

Ir dar vienas dalykas užkliuvo. Tavo mama viską darė namie, o tu nei piršto nepajudinai, kad jai padėti? O paskui sakai, kad ji buvo tarnaitė ir buvo nelaiminga?

Tame ir esmė, kad jis mano, kad mano darbas ir su vaikais užsiimti, ir namus sutvarkyti. Be to, iš kitos pusės, aš nemanau, kad kasdieninis namų tvarkymas yra vien tik mano pareiga, ir nesu pasiruošusi jos visos ant savo vienos pečių užsiversti. Nes manau, kad tiek visi malonumai šeimoje, tiek pareigos turi būti pasidalinamos abiejų.

Tiek jis nemėgsta namų ruošos darbų, tiek aš, tai kodėl juos turiu prisiimti aš viena? Aš norėčiau irgi eiti su vaikais pasivaikščioti, nes man tai patinka!

Bet aš ir nesakau, kad aš apie namų ruošos darbus išvis nenoriu girdėti, nes aš suprantu, kad tai yra neišvengiama gyvenimo dalis, ir kad jie negali pasidaryti patys savaime.

Kažkaip daugelis moterų skundžiasi, kad jų santuokos iširo dėl to, kad vyras visiškai nepadėjo buityje. Tuo tarpu kai aš bandau sakyti, kad man irgi nepriimtina, kad visus keturis namų kampus laiko moteris, tai tos pačios moterys mane ir užsipuola, kad keistas mano šeimos supratimas. Nu rimtai kažko esminio pradedu nebesuprasti!



Kol vyras nedemonstravo nepasitenkinimo ties kiekvienu nepadarytu darbu namuose, tol aš neskaičiavau, kieno čia puodelis. Tačiau kadangi maniškis sau kasdienius buities darbus prisiima tik per jėgą ir tai daro sukandęs dantis ir jausdamasis pažemintas, tai jis pradėjo tą skaičiavimą, tipo padariau minimaliai, ko dar nori. Tie puodeliai čia kaip simbolis. Mane pačią tie skaičiavimai labai vargina. Aš net sutinku su skaičiavimais, bet kaip beskaičiuotume, vyrui atrodo, kad vistiek jis daro perdaug, jis net priskaičiuoja kiekvieną valandą, kurią būna su vaikais, nes jam tai atrodo per didelis iš jo reikalaujamas darbas.

Su mama atskira istorija. Mano mama suprato tik vieną dalyką - arba turėdavau iš pirmo karto padaryti taip pat greitai ir taip pat kokybiškai, kaip ir ji. O jei ne, ji aprėkdavo mane ir atimdavo tą darbą, ir pasidarydavo pati. Kai padarydavau kažką savo iniciatyva, neprašyta, vietoj to, kad apsidžiaugtų, iš jo sulaukdavau labai didelės kritikos, kodėl padaryta neidealiai. Gaudavu šoką ir jau ilgai to darbo nebesinorėdavo daryti. Mama niekada neparodė, kaip galėčiau jai padėti. Greičiau išvis neleido nieko daryti, nes pačiai greičiau ir lengviau. Bet aš tada buvau vaikas, ir reagavau vaikiškai, iš serijos - nenori, nereikia.

O dabar aš esu suaugus, ir noriu, kad mano vaikai matytų, kad šeimoje ne vienas veža visas pareigas, o kad dalinamasi jomis. O jei tėtis su vaikais pramogauja, o mama namus kuopia, tai ko išmoks mano vaikai??? Kaip jie elgsis su savo žmonomis??? Taip pat, kaip mano vyras? Kol jų žmonos vieną dieną nuspręs išsiskirti???

Ne šeima, o kažkoks bendradarbių kolektyvas, kur kiekvienas dirba pagal pareiginę instrukciją

Atvirai pasakius net nežinau ką ir besakyti, tik vieną dalyką žinau, vien dėlto, kad moteris tvarkosi namus, nei viena šeima dar neišsiskyrė, priežastys kitos...

Santykių pradžioj tai tiesiog apmokėdavau keliones ir pramogas, kurių metu mes visi smagiai leidom laiką. Einamuosius pirkimus apmokėdavom abu, nebuvo problemos, neskaičiavom kuris ką pirko. Man atrodė, kad visų poreikiai buvo be didelių problemų patenkinti. Vyras tikrai nei karto nesiskundė. Aš jaučiau malonumą turėti su juo dalintis pinigais.

Po to pasidarėm abu korteles, kur abu galėjom mokėti už viską iš tos pačios sąskaitos. Tai buvo mano iniciatyva, nes man bendras biudžetas yra būtina šeimos sąlyga. Į bendrą sąskaitą pervesdavau didžiąją sumą uždirbamų pinigų. Kita dalis likdavo mano sąskaitoj, mes už ją pirkdavom stambius dalykus. Beje, vienas iš pirmųjų pirkinių buvo didžiulis plazminis televizorius, kas buvo grynai mano vyro svajonė, man teliko gali net nebūti namie. Tai irgi buvo mano iniciatyva.

Kai pradėjo uždirbti vyras, ir aš mečiau darbą, kad išvažiuot pas jį, atvažiavus jis nenorėjo net girdėti apie tai, kad reikia dalintis jau jo uždirbamais pinigais. Per barnius išpešdavau iš jo keliolika ar keliasdešimt litų, kad turėt prie savęs kokį pinigėlį, galų gale juk ir už parkavimą reik susimokėt, ar bilietėlį, ar vaikui mieste išalkus kokią bandelę nupirkt, ar vandens atsigert. Jaučiausi labai pažeminta, kad turiu jo prašinėti kiekvieną kartą kaip kokia pirmokė. Kad jis nesiūlė dalintis pinigų.

Aš iš jo tikėjausi tokio paties elgesio, kaip kad pati elgiausi. Tuomet, manau, ir įvyko esminis lūžis - aš supratau, kad jis nėra tas žmogus, kuriuo galiu pasitikėti. Kuris manimi džiaugsis ir tuomet, kai aš neuždirbsiu pinigų, arba kai nenudirbsiu visų darbų namuose. Pasijutau kaip koks darbinis arklys, svarbus tik tol, kol uždirbu arba dirbu. O kaip žmogus tai nulis. Supratau, kad negaliu jausti su juo saugi. O kas jei susirgčiau rimčiau?

Jis man ir dabar įžiūri problemą atnešti arbatos į lovą, kai susergu. Nes tai jį, matai, žemina. Bet aš žinau, pakentėsiu dvi dienas ir nukris temperatūra. Bet jeigu susirgčiau rimčiau, kad tada?

Papildyta:


Kiti irgi nežino nei vienos tokios šeimos? Ir nei viena moteris iš šios temos neišsiskyrė dėl šios priežasties???

Jei taip, tada matyt aš kažkokia ufonautė, ieškanti sliekų šiknoj ir pati nebežinanti ko norėti.

Man sunku patikėti, kd tik dabar pamatei su kokiu žmogumi gyveni. Jau du vaikai, gyvenant ne pirmi metai. Jis egoistas tik tiek tegaliu pasakyti. Labai gaila, kad judu abu turėjot bloga savo tėvų pavyzdį, nebuvo jų šeimose meilės dabar kenčiat judu

Bet juk šeimoj yra darbai, kuriuos šeimos nariai pasidalina, ir juos turi kažkaip nudirbti, gal vienas kitam padėdami, gal kiekvienas savo atskirai, čia kaip kurioj šeimoj. Ta prasme galima sakyti, kad kolektyvas.

Bet NE TIK kolektyvas yra šeima.
Papildyta:
O jūs, severa, ką veikiate šitoj temoj, jei ne paslaptis?

Ką aš čia veikiu? Ogi tiesiog bendrauju. Taip susiklostė, kad turiu marias laisvo laiko (bent jau kol kas), tai ir skaitinėju, rašinėju...

Juk nebūtinai čia tik skųstis ateinama, yra čia ir laimingų šeimose moterų, kurios galbūt gali ką ir patarti

Tiesiog norėjau paklausti, kaip asmeniškai būtent ši tema jums aktuali?

Papildyta:


Patarimai labai welcome.

Man asmeniškai - niekaip. Čia yra tikrai protingų ir laimingų moterų, kurios gali kažką patarti toms, kurios susiduria su problemomis. Tiesiog įdomu bendrauti, dalintis savo patirtimi ir įžvalgomis

O jei kas ir pakritikuoja autorę, tai ne iš piktos valios, žinok tai padeda jai (autorei) pažvelgi į save ir savo problemą kitu kampu, kitomis akimis