Skyrybos

Turbūt sunku priimti susiklosčiusią situaciją. Vyras yra toks koks yra, kad ir kaip apmaudu būtų. Jums spręsti kaip toliau elgsitės.

Stiprybės

Aš ir vėl būsiu žiauri (tokia jau esu, sakau tiesiai šviesiai, nepykit ), o, esant tokiai nepakenčiamai situacijai, vis dėlto vaikučio dar vieno norisi?

Nusispjauciau ant visu kaimynu ir neplauciau.Valgyt daryciausi sau ir vaikams.Nores valgyt-pasiims,rankas tai turi.Uzsileidziat ant galvos...

Man buvo toks jausmas, kad anksčiau spręsdavome viską kartu. Netgi kaip tik - nors uždirbdavau aš, skambindavau jam pasitarti, kad noriu pirkti kostiumėlį.

Ir dėl namų ruošos sprendėme abu - pasitarėm, kad mūsų atveju geriau samdyti žmogų, nes mums kitaip neišeina. Pasisamdėm ir gyvenom sau toliau gražiai čiulbėdami ir laiką po darbų skirdami sau ir vaikams.

Kaip minėjau, situacija pasikeitė, kai pinigus į namus pradėjo atnešti vyras, o ne aš. Staiga jis pamanė, kad pagaliau atėjo minutė, kai pasidarė taip, kaip ir turėjo visuomet būti - kad viską sprendžia tik jis, o mano rolė yra būti namų prižiūrėtoja. Kaip minėjau, jis net nustojo pasakoti, kaip jam sekasi darbe, nors anksčiau abu išsamiai pasakodavom, kaip kuriam sekėsi darbe, ir tas kasdieninis bendravimas man buvo labai svarbus.
Papildyta:


Visuomet save suvokiau kaip turinčią keturis vaikus. Dar gerokai anksčiau prieš sutikdama šį vyrą. Kodėl - sunku paaiškinti. Daugelį įsivaizdavimų apie gyvenimą tiesiog turime.

Tai turbūt dar vienas iš tos serijos, kur jis įsivaizduoja vienaip, aš kitaip.

Čia iš serijos - ar atsisakyti savo svajonių ir nugyventi gyvenimą taip, kaip įsivaizduoja kitas žmogus, o ne tu pats.

Sunkoka patikėti, kad tas faktas, jog jis pradėjo daugiau uždirbti, taip pakeitė žmogų. Kažkoks išorinis poveikis (tai gali būti tėvų, draugų ir t.t.) turėjo būti, nes kažkaip kvepia mistika. O ar nebandei priminti tuos gerus laikus, kai tarėtės, kai kalbėjotės apie pasiekimus darbe?

Tai aišku, kad prisimenu. Nes jei tų gerų laikų neprisiminčiau, tai jis man dabar būtų išvis kaip svetimas. Bet tai, deja, tik prisiminimai.

Bet aš klausiau ar jam primeni?

Nu bet čia jau kaip ir nebylios skyrybos. Būtent manasis tokių bajerių ir paskaldo. Pvz., dėjo rūbus kažkada į spintą. Tai savo susidėjo, vaikams liepė savo susidėt, o mano paliko. Klausiu, kodėl. Nu tai tavo, susidėsi.

Tai ką, kai aš dėjau rūbus į skalbimo mašiną, turėjau išrankioti jo kojines ir nesudėti kartu skalbti, nes tai jo kojinės? Arba kepu apkepą. Tai ką, turėjau iškepti tik tiek, kiek man ir vaikams, o jis pats atskirai sau užsimaišys ir išsikeps pusvalandžiu vėliau?

Nu nesuprantu aš tokio elgesio vienas su kitu namuose, tikrai nesuprantu.
Papildyta:


Na taip, kai išeina iš kalbos, primenu, kad va, galim ir gražiai gyventi. Specialiai kalbos tema nerėžiau, bet ir nėra tai tabu. O ką?

Na tiesiog pagalvojau, kad gal bandyti kalbėtis nuo tų laikų kai jis mergino, kai draugavot, kokia graži buvo bendro gyvenimo pradžia, atsargiai (jokių būdu ne rėžiant kalbą) užsiminti apie tuos neduodančius tau ramybės pokyčius judviejų santykiuose, bendravime, elgesyje.

Čia tiesiog pamąstymas

o aš tikiu,kad atsiradus daugiau pinigų pas vyrą jis "atsiskleidė", skaitydama supratau,kad jam daug kas yra savigarbos žeminimo reikalas,ir pampersai jį žemino ir arbatos puodelis sergančiai žmonai...,tik kol žmona daugiau uždirbo tai nesireiškė tiek. O va dabar pasijautė Vyras,tikras šeimos galva...Va ir mergaitę nezyziančią ateis laikas įsitaisyt,nes boba namuose pi.a protą...Nu šlykštvyris...ir niekas nepasikeis manau,nebent atlyginimų dydis vėl pasikeistų... Ir aš vaikystėje buvau iš lepūnėlių,sakiau jau valgyt tai niekada negaminsiu,bet gaminu ir noriai,o dėl tvarkymosi tai man patinka pasiblizgint namus,bet jis žino,kad už tai mane pagirt reikia

Kažkada atsitiktinai išėjo iš kalbos, kad jis to laikotarpio nenorėtų pakartot. Čia ne to, kai mergino mane, o jau kai vaikelis buvo. O aš tą laikotarpį prisimenu, kaip gražiausią partnerystės pavyzdį. Man atrodė, kad tuomet ir laiko skyrėm vienas kitam, ir dalinomės šeimos rūpesčiais gražiai, ir neleidom pervargti vienas kitam, ir t.t.

Mane tai šokiravo. Nes man tai buvo geriausias laikotarpis, harmoningiausias. Sakė, nei už ką vėl nesutiks lygiai dalintis mažo vaiko priežiūra ir namų ruošos darbais.

Nors tuo metu, kai taip buvo, nejaučiau nieko, kad jam būtų blogai.

Tiesa, tuo metu mano pajamos uždirbamos buvo didesnės, nors prie to, kad jos tokios būtų prisidėjo ir jis.

Jei šalia sudėti tą faktą, kad viskas kardinaliai pasikeitė jam ėmus dirbti, tai spėju, kad galėjo taip būti, kad vis dėlto tuomet jam nebuvo gerai, tik jis to visiškai neparodė. Tai mane būtent ir šokiravo - kad jam buvo negerai, kai man buvo gerai, o aš maniau, kaip mes čia gražiai gyvenam ir atvirai bendraujam. Bet jis niekuo, nei žodžiu, nei kuo nors neužsiminė tuomet, kad jam blogai.

Matyt, jautėsi, kad kai uždirbo mažiau, negalėjo reikalauti šeimoje tokių sąlygų, kad ir jam būtų gerai, darė labiau taip, kaip aš norėjau, o pats tyliai giliai kentėjo. O kai pradėjo uždirbti, pagaliau atsigavo jo ego, ir jis pasijuto turįs įsivesti tvarką šeimoje tokią, kurioje elgtųsi komfortiškai.

Blogis tame, kad tą tvarką įsivedė su manim nepasitaręs, ir aš tokiai tvarkai ir nepritariu, ir jaučiuosi blogai. O jis nenori apie tai net girdėti.
Papildyta:


Va, ir Pikų dama taip mąsto panašiai. Aš įtarinėju, kad čia taip ir bus.

Bet man labai žiauru, kad tas laikotarpis, kuris buvo gražus, tai taip išeina, kad tik man gražus ir buvo? Tai taip išeina, kad tokio laikotarpio, kuris buvo geras mums abiems, tai ir nebuvo visai? Jaučiuosi išduota lygiai taip pat, kaip kad su kita. Kad visa tai, kas man buvo gyvenimo esmė ir pagrindas, pasirodo, buvo iliuzija...

Be to, santykių pradžioj aš buvau tokia šustra, jam matyt reikėjo suktis, kad mane pakabintų, niekad garantuotas nesijautė, tai stengėsi. Aš neslėpiau, kad turiu savo reikalavimų, ir kad jei man nepatiks, kas trenksiu durimis ir išeisiu, ir su nesąmonėmis nesitaikstysiu.

Per laiką, matyt, pasijuto labiau garantuotas, o kai pasikeitė situacija, kai atlėkiau paskui jį metus savo darbus ir socialinį statusą savo šaly, tai matyt išskleidė erelis sparnus. Ir parodė tikrąjį veidą ir giluminį savo šeimos modelio supratimą...

O gal tuomet, kai tau atrodė, kad viskas idealu, tiesiog šeimyninė idilė, tu nenorėjai matyti, kad jam yra blogai, gal jo tiesiog nematei, nes gavai tai, ko norėjai - vyras, vaikas, na žodžiu šeima? Gal tik sunku sau pripažinti, kad viskas sukosi apie tave, vaikelį?