Skyrybos

Na, ta įžvalga, kad moteris viena ir turi vardan šventos ramybės tempti ant savęs visus keturis namų kampus, man nepriimtina. Esu tai mačiusi savo akimis savo tėvų šeimoje, ir jau vaikystėj supratau, kad šeimoje rūpesčiais turi būti dalinamasi, kitaip vistiek vienas kuris nors bus nepatenkintas ir šeima nebus laiminga.

Va, patarimai tai tiktų labai, tik kolkas, be vertinimų, aš jų čia dar nemačiau.

Pirmiausia pati turi pakeisti savo nusistatymą apie namų ruošą. Tai nėra kažkoks tai alinantis darbas ar žiauri našta (visos mes pakeikiam tą tvarkymąsi, bet tik tiek), nes būtent toks vaizdelis susidaro paskaičius tavo postus. Antras dalykas, aš nesupratau, tai tu dirbi kur nors ar ne, nes iš pasakojimo apie bandelių, vandens nupirkimą vaikams ir susimokėjimą už automobilio parkavimą gaunasi, kad net tokiems dalykams prašai pinigų iš vyro, reiškia niekur nedirbi. Kažkaip čia nesueina galai

O ir vertinimuose galima įžvelgti naudingų dalykų

p.s jei nenori plėstis temoje, gali parašyti į Až

Jei ta namų ruoša ir vaikų priežiūra būtų labai lengvas dalykas neitų apie tai kalba. Be to, kaip minėjau, kadangi anksčiau viską darė mamos, o po to namų tvarkytojos, aš prieš du metus pirmą kartą savo rankomis valiau unitazą. Man tai nepasirodė labai lengva. Aš nežinojau dar neseniai, nei kokias kempinėles ar šluostes pirkti, nei kokius valiklius naudoti, nei kad išvis unitazą valyti reikia! Man jis atrodė savaime švarus.

Bet aš nuo unitazo valymo ir visų kitų darbų nesibaidau, nors man gal jie ir sunkesni nei visiems kitiems žmonėms, kurie unitazą valo ir valė dešimtmečiais.

Esmė tame, kad kai pasikeitė situacija, kai ji pasunkėjo, visas pasekmes vyras tikisi, kad prisiimsiu aš viena, o ne mes jas dalinsimės abu. Tai man iš principo yra visiškai nepriimtina. Vyras yra ir džiaugsme ir varge. O ne tik džiaugsme. Kol gerai, tai puiku, o kai sunkiau, tai brangioji, kodėl nepašalinai dar sunkumų???

Nebelikonormaliaiskambancio perskaiciau jusu istorija ir išsiziojau, nes atrodo, kad gyventumete su mano vyru. T.y. pas mus šeimoje labai panasi situacija ir as siuo momentu esu "pasimetusi" nebesinori taip gyventi, o vyras nieko nenori keisti, jam ir taip viskas gerai.... O ir kas jam turi būti blogai, kai žmona viską padaro: skalbia, valgyt ruošia, lygina , i parduotuve eina, vaikus prižiūri.
Nors prieš vedybas, kaip ir jūsų atveju buvo aptarta, kad nesiruošiu aš būti namų šeimininkė...jis sutiko...taip , taip... visus darbus dalinsimes po lygiai. Ko pasekoje po 10 bendrų gyvenimo metų visi darbai kaži kaip tai perejo mano atsakomyben .

Kuo toliau tuo dažniau pagalvoju apie skyrybas.... . Pavargau nuo tokio gyvenimo, kaip : sukimaisi virtuvėje prie puodų ir tuo pat metu mažieji įsikimba į kojas reikalaudami dėmesio , o vyras negali tuo metu prižiūrėti vaikų, nes per TV rodo jo mėgiamą laidą. Arba aš jam sakau: pažiūrėk vaikus, aš einu išsimaudyti. Atsakymas: kai visus suguldysi, sumigdysi tada ir gali eiti maudytis ....

Visiškai nesuprantu SEVEROS pasisakymo: "Pirmiausia pati turi pakeisti savo nusistatymą apie namų ruošą."
Nes mano nuomone, seimoje turi buti darbu pasiskirstymas, o ne moteris turi temti visa buitį ant savo pečių...kai tuo momentu vyras sėdi prie kompiuterio...

[quote=Nebelikonormaliaiskambancio,2011 09 22, 14:39]
Jei ta namų ruoša ir vaikų priežiūra būtų labai lengvas dalykas neitų apie tai kalba.

As suprantu, apie ka tu kalbi. Turiu panasiu problemu su savo vyru, tik daug svelniau pasireiskianciu. Jo tevu seimoje irgi viska dare motina, tevas nepakrutindavo ne pirsto. Taciau motina niekada nedirbo! Ta ir atsakau savo vyrui, kai jis pradeda skustis, kad musu namai neblizga.
Zinoma, nera labai sunku tuos namus isblizginti, bet kodel as tureciau tai daryti visada viena, o vyras - gyventi kaip viesbutyje? Juk nesulaukiu net padekos ar pagyrimo, vyrui tai atrodo normalu.
Issiaiskinti ar susitarti neimanoma, vyras arba turi daug darbo, arba ilsisi po darbo, arba nori kur nors iseiti ir t.t. Taigi radau kita iseiti: netvarkau namu tol, kol vyras neapsikentes paklausia: kada tvarkysimes?
Keista paderme tie vyrai, jei tik leidi, is karto uzlipa ant sprando

Kadangi adresuota man, atsakysiu. Jūs man atsakykit į vieną klausimą - kiek kartų per savaitę plaunat grindis, siurbiat kilimus, šveičiat unitazą?

[quote=severa,2011 09 22, 14:06]
Kadangi adresuota man, atsakysiu. Jūs man atsakykit į vieną klausimą - kiek kartų per savaitę plaunat grindis, siurbiat kilimus, šveičiat unitazą?


Grindis plaunu kiekviena dieną (kitaip būtu neįmanoma apsikęsti, namie 3 vaikai, o po jų žaidimų, užkandžiavimų ir pan. kiekviena vakarą butas atrodo kaip po karo )...
Yra ir kitų darbų kuriuos reikia atlikti kiekvieną dieną: nuvesti vaikus i darželį, paruošti pusryčius, paruošti vakarienę, parvesti vaikus iš darželio, padėt vyresnėliui pamokas paruošti.... kiti darbai kas antra - trečią dieną: skalbtis, lygintis, eiti i parduotuvę...



Ir patikėkit, kai viska darai pati viena dienos pabaigoje nieko nebesinori, o juk reikia ir vaikams dėmesio skirti, pasaka paskaityti....apie tai, kad sau laiko nebelieka, net nekalbu.... Tada pradedi susimastyti, o kam gyvenimo partneris reikalingas???? tik tam, kad ir apie jį dar šokinėti???....

Man svarbus darbas, savęs realizavimas, spontaniškumas, kasdieninis bendravimas ir dar pasijuokti. Jis - sausas, bejausmis taisyklių vergas, manantis, kad užtenka uždirbti pinigus, bet nebūtina jais dalintis, nesuprantantis, kad kitas gali tiesiog kitaip jausti apietą patį. Jam šeima - įsipareigojimų ir taisyklių rinkinys.

Aš ateityje noriu turėti daugiau vaikų, o jis negali net pagalvoti apie tai, kad jam gali vėl tekti keisti sauskelnes - šito jis nė už ką nenorės pakartoti niekada daugiau savo gyvenime. Man svarbu, kad šeimoje būtų ne tik taisyklės, bet ir vietos jausmui, svajonių įgyvendinimui, juokui ir meilei.

Taip ir gyvenam po vienu stogu, bet ne kartu. Jaučiu, kad tiesiog nebegaliu to pakelti fiziškai, atrodo, daugiau nei akimirkos.



Manau šiais sakiniais daug ką pasakote, susiklosčiusi šeimos situacija, kai reikėjo išvykti į kitą šalį padėjo iškilti į paviršių žmonių skirtumus, skirtingus interesus ir poreikius. Pagalvokite ko Jūs iš tikrųju norite? Ir ar tik buitis - pagrindinė problema?

[quote=pokstininkas,2011 09 22, 15:24]
[quote=severa,2011 09 22, 14:06]
Kadangi adresuota man, atsakysiu. Jūs man atsakykit į vieną klausimą - kiek kartų per savaitę plaunat grindis, siurbiat kilimus, šveičiat unitazą?
Grindis plaunu kiekviena dieną (kitaip būtu neįmanoma apsikęsti, namie 3 vaikai, o po jų žaidimų, užkandžiavimų ir pan. kiekviena vakarą butas atrodo kaip po karo )...
Yra ir kitų darbų kuriuos reikia atlikti kiekvieną dieną: nuvesti vaikus i darželį, paruošti pusryčius, paruošti vakarienę, parvesti vaikus iš darželio, padėt vyresnėliui pamokas paruošti.... kiti darbai kas antra - trečią dieną: skalbtis, lygintis, eiti i parduotuvę...
Ir patikėkit, kai viska darai pati viena dienos pabaigoje nieko nebesinori, o juk reikia ir vaikams dėmesio skirti, pasaka paskaityti....apie tai, kad sau laiko nebelieka, net nekalbu.... Tada pradedi susimastyti, o kam gyvenimo partneris reikalingas???? tik tam, kad ir apie jį dar šokinėti???....
[/quote]
Tik nepagalvok, kad kabinėjuos , o vaikai pusryčius ir vakarienę ne darželyje valgo? Kaip supratau vaikų dieną namie nėra, vyro taip pat. Niekada nesakiau ir nesakysiu, kad su mažais vaikais lengva, taip jie prilaisto, prišiukšlina, pridaro visokių eibių, bet tik vakare. Visa diena ramybė, tik reikia mokėti susiplanuoti laiką (jau girdžiu kylančia pasipiktinimo bangą, kad aš nieko nesuprantu ir t.t.)

Taip, pasudėtingėjusios situacijos ir išryškino problemas, kurios jau buvo tuomet, kai buvo lengvesnė situacija. Bėda tame, kad vyras tikisi, kad visus iškilusius sunkumus aš pati savaime prisiimsiu ant savo pečių.

Jai vien tai yra nesąžininga, nes pasunkėjo tiek jam, tiek man. Mes galime padėdami vienas kitam juos įveikti kartu, dalindamiesi. Bet tuomet santykis būtų "tai kaip mes juos įveiksim" (kas ir atspindi mano šeimos suvokimą), o ne "kokia tu bloga žmona, kad aš turiu susidurti su sunkumais, juk tavo pareiga buvo pasirūpinti, kad aš apie juos net nesužinočiau".

Va čia ir yra problema. O ne pačiuose buities darbuose.

O gal pati įpratinai, kad visas problemas sprendi tu viena, o ne abu kartu? Gal iš pat pradžių nekvaršinai jam galvos dėl visokių "niekų"?

Oi, pokštininke, viskas 1:1 tas pats Aš sukuosi virtuvėj, darau vakarienę, vyras sėdi virtuvėj prie stalo ir žiūri. Jis ilsisi, nes visą dieną sunkiai dirbau. Aš irgi sunkiai dirbau, bet kam tai įdomu? Vaikas pribėga, mama, čia iš mokyklos labai svarbus raštas, reikia rytoj nunešti raštelį, o mano abi rankos tešloj sumerktos. Vyras nei mirkt - gi vaikas į tave kreipiasi, tai ko nori? O po to dar primena - pažiūrėk ten tą raštą. O man dar reiks ir stalą nukraustyti, ir vaikui fizinio aprangą patrumpinti, o miegojau aš tik kelias valandas...



Mano "MB" motina irgi ilgai nedirbo. Kaip suprantu iš jos pasisakymų, jos vyras labai prieštaravo, kad jinai dirbtų, vos ne per jėgą turėjo išsiveržti. Bet, aišku, ir namuose viską kaip darė, taip tebedaro, įskaitant, kad prieš jam valgant padeda lėkštę, o kai pavalgo, nuima, nes jo reikalas tik pavalgyt. Jam gi turi būti rodoma derama pagarba namuose!

Man nesitvarkyti nepriimtina, nes gėda, jei kaimynei užėjus į svečius tenka bristi per purvyną. O beje, maniškis mėgsta dar didesnę tvarką už mane, tik ją, deja, turi padaryti kažkas kitas žmona

Jei užsimenu apie tai, kad santykių pradžioj jis pats sutiko su tuo, kad aš valgyt namuose negaminsiu (ir nemokėjau visiškai), tai dabar labai pyksta, kai primenu, tipo tai buvo seniai ir netiesa. Aš aišku, seniai gaminu, ir jau neblogai pramokau.



Visiškas minimumas - du kartai per savaitę. Kol vaikai nedideli, ir pritrupina, ir primėto. Unitazą ir visą vonią šveičiu vieną kartą per savaitę. Pokštininkas labai gerai viską surašė.



Atrodo, plūkiesi visą dieną, ir vistiek, kol vaikai maži, neįmanoma, kad namai net normaliai atrodytų, tik pakenčiamai, deja. Beje, maniškis pirmas kelia pretenzijas, kodėl visiška netvarka ir JIS YRA PRIVERSTAS tame jovale gyventi, ir kaip jam tai nepatinka.

Būtent todėl ir susitinkam tokioj žiaurioj temoj. Žiaurus klausimas - bet tikrai, ką aš gaunu iš savo vyro? Neįvertinimą, požiūrį kaip į tarnaitę. Ir rūpinimąsi dar vienu vaiku? Kam man to reikia? To, ko tikiuosi iš vyro, aš jo negaunu.