Skyrybos

Visi vyrai geria, suprantamas dalykas. Išgeres jis nebuna agresivus, burbena kažka po nosim ir eina gult. Svarbiausi buvo tie jo žodžiai: "Buvau nueje į kaire ir laikiasi kudikio". O po to dar pasakymas kad pajokavau. Ar aš viena tokia kvaile kad tokius juokelius nesuprantu?

Geria tikrai ne visi vyrai. Aš tokių juokų nelabai irgi suprantu,o svarbiausia,kad jūs geriausiai žinote jo juokus ir tai ką nujautėte, manau tik kad laukiasi pajuokavo.Aš tai sveikinu jus padarius šį žingsnį.

O Jums nekyla noras maištaut? Nu taip grynai žmoniškai pasiūlyt susikišt jam savo priekaištus ten, kur saulė nešviečia? Labai jau daug jis sau leidžia

O kodėl neinat ten, kur moka daugiau? Čia ne dėl to, kad jis taip sako, bet tik dėl to, kad savarankiškesnė būtumėt ir kad galėtumėt pasakyti jau labai išbujojusiam saviškiui - jei nepatinka - duris matai, vaikščioti moki...



Labai normali savijauta. Ne veltui gi sako, kad skyrybos - tai maža mirtis. Leiskit sau išgyvent visas emocijas, jos visos normalios ir vietoje. Gi gyvenimas keičiasi iš pagrindų Ir mažiau nagrinėkit praeitį - buvo kas buvo, paleiskit ir ieškokit kuo daugiau gerų emocijų. Visas gyvenimas dar prieš akis, neleiskit jam prabėgt pro šalį, kol Jūs kapstotės po nieko gero neturėjusią praeitį

Laba..
Gavu pagaliau vyro atsiliepimą į mano ieškinį... Nesitikėjau, kad tiek melo bus prirašyta...Bet gerai, kad turiu įrodymų ir liudininkų kurie patvirtins, kad to nebuvo ir koks jisai iš tiesų.. Vienu žodžiu bus karas O taip šito nesinorėjo... Vyras prie įrodymų, kad esu linksmo gyvenimo būdo šalininkė, ridėjo nuotraukų iš uždaro darbo vakarėlio... Kur direktorius apsikabinęs... Na visas jisai apsikabina, bei šoka... Kai yra vien moteriškas kolektyvas, tarp 40 moterų trys vyrai Bet teisėjas atmetė tai kaip įrodymus... Oi pasius jisai..

Aš irgi tokio juokelio nesuprasčiau. Manau, tuo momentu ir nepajuokavo, bet išsprūdo tai, ko norėjosi. O po to išsigando pasekmių ir bando vartytis iš situacijos vaikiškais būdais. Manau, kad jei tokios mintys į galvą nešauna, tai ir tokie juokeliai nesigauna.

Jau išsiskyrėt, faktas ir viskas. Galit ir jam atsakyt "aš irgi pajuokavau". Iš kitos pusės nesvarbu, kas pajuokavo ar nepajuokavo, slykštus jausmas po skyrybų lydi visus. Nes glūdi abejonė "o gal galėjo kažkas išeiti". Manau, nei vienas žmogus neapsieina be tokių jausmų.



Žinoma, prieš skiriantis, jau galima viską pasakyti, ką seniai norėjosi, bet tuomet jau tikrai lieka tik skyrybos.



Profesine prasme tuomet jausčiausi sugrįžus ten, kur jau buvau, kur jau viską žinau, nebeįdomu, nemotyvuoja, nuobodu. Norisi naujo kokybės lygio, tam pradžioj tenka pasispaust. Šiuo keliu eidama ateity tikiuosi uždirbti dar daugiau, be to, man tai labai svarbu kaip žmogui tobulėjimo prasme.

Vyras teoriškai kaip ir pritarė, tačiau nepalaiko tiek finansine prasme, tiek morališkai, vis paaiškina man, kodėl man nepavyks. Ir griaužia mane, kad eičiau ten, kur daugiau moka. Žodžiu, šioj vietoj jis manęs nepalaiko visapusiškai realybėje. Man dilema - ar elgtis pagal jo norą, ar pagal savo, ir jei pagal savo, kiek ištversiu be palaikymo, nuolatos graužiama ir verčiama nepasitikėti savo jėgomis?

Kodėl prieš skiriantis, sakyti reikia dabar, kai skirsitės nebebus prasmės.

Arba neilgai tversi, arba parodysi charakterį ir visų (pirmiausia vyro) pavydui ištversi ir pasieksi savo. Čia jau priklauso nuo pačios. Svarbu pačiai tikėti savimi, savo jėgomis ir sėkme.

Bet iš principo tas sakymas, kuris buvo pasiūlytas - tai tiesiog imti ir pasiųsti jį po velnių. Tai ne kalbėjimasis. Net jei įvyktų kažkoks stebuklas ir tai suveiktų, būtų blogai dėl kito dalyko - aš jau žinočiau, kad vyras nėra tas, kuriuo galiu pasitikėti, ir su kuriuo galime rasti išeitį kaip normalūs žmonės be siuntinėjimųsi ir drėbimo tiesiai į akis, kad pasiusk, bet elgsiuos specialiai priešingai, nei tu nori. Pati tikrai nenorėčiau, kad su manim taip elgtųsi, tverčiau neilgai.

Aš savo jėgomis tikrai tikiu, nors nepatiriant palaikymo, tikrai labai sunkus periodas. Gal ir užeis jam pavydas, kad pasiekiau savo. Bet kas čia per šeima, kurioj vienas kitam didžiausi priešai? Aš suprasčiau, jei pavydas užeitų vyro meilužei arba buvusiai žmonai. Tai nors kokia prasmė yra

Aš ir nesakau, kad reikia "drėbti į akis", "siųsti po velnių". protingi žmonės kalbasi kitaip, nereikia mano parašymo suprasti paraidžiui. Sakiau visų ypač vyro pykčiui ta prasme, kad savyje nusiteikti ir ką kiti besakytų, kaip tavo sėkme netikėtų, pasiekti savo tikslą. Ir tai jokių būdu nereiškia, kad esate priešai. Nors jei atvirai, tai iš tavo postų susidaro vaizdelis, kad jus abu ir draugais gana sunku pavadinti, nes tavo vyro elgesys šlykštokas sakyčiau.

nu manau,kad jūsų vyras dabar tikrai nėra toks su kuriuo pakalbėjusi rastumėt išeitį,jei butų kitaip čia nediskutuotume,todėl pritariu,kad viską reikėtų išsiaiškinti atvirai,gal net griežtai,o ne tikėtis,kad jis susipras,man atrodo vyrai išvis retai patys susipranta,o paskuj dar apkaltina,kad gerai tau buvo, nieko nesakei,o dabar bac skyrybos,viskas blogai. Ir iš principo jei tas "pokalbis" padarytų tą stebuklą,vyras kažką permastytu ir pakeistų tai viskas apsitvarkytų ir tasai pasitikėjimas per laiką sugrįžtų,o dabar tokiu juo vistiek pasitikėti negalite,tai ką gi prarastumėte?

Bet mes žinome tik autorės istorijos variantą. Nežinia, ką papasakotų vyras...
Vyro elgesys visad priklauso nuo žmonos elgesio.

Oooiii nesakyk nesakyk

Na kodėl gi prieš skiriantis. Kartais verta išrėkti viską, kas "ant dūšios guli". Ir tai nebūtinai reikia daryti grubiai. Ir tai nebūtinai reiškia pabaigą. Kaip ten sako liaudis... kartais reikia pasiekti dugną (čia ne ta vulgariąja prasme) tam, kad galėtum pradėti kilti į viršų

Jūs negalite savo gyvenimo gyventi taip, kaip nori vyras. Tai tiesiog nenatūralu. Ir laiminga nebūsit nei Jūs, nei tas pats Jūsų sutuoktinis. Bet ar tam būtinos skyrybos? Čia jau tik Jūs matot. Tačiau akivaizdu, kad dabartinė Jūsų taktika "bandau gražiuoju priversti vyrą galvoti taip, kaip noriu aš" - neveikia. Klausimas - ar Jūs keisit taktiką, ar geriau vietoje to ir toliau daužysit galvą į sieną (atsiprašau, bet iš to ką rašot tai atrodo būtent taip), kol galų gale galvos skausmas taps nebepakenčiamas...



Nu kam taip primityviai. Nebūtina siųsti, o jeigu jau kitaip neišeina, tai pasiųsti galima ir labai elegantiškai Akivaizdu, kad kalbėjimasis Jūsų atveju nepadeda. Akivaizdu ir tai, kad Jūsų vyras nėra toks, kokį Jūs įsivaizdavot ar koks norėtumėt kad būtų. Nu vat nėra ir tiek, nesvarbu, kad Jums tai nepatinka.

Tiesa į akis neretai yra daug geriau nei pseudopsichologiniai/filosofiniai bandymai paaiškinti viską "per aplinkui" arba gražiuoju. Čia kaip antausis isterikuojančiam žmogui - iš esmės veiksmas nelabai geras, bet tam tikroje situacijoje tai geriau nei leisti isterijai "išsibujoti" . Kartais paprastas "žinai ką, jei atvirai, tai eik tu..." suveiks daug geriau nei kad milijonas "brangusis, nu pasikalbėk su manim, nu būk geras, nu ką......" O vat tada, kai brangusis panorės Jūsų klausytis ir Jus išgirsti, tada jau galima kalbėtis ir aiškintis. Na, žinoma, jei Jums svarbesnis procesas, o ne rezultatas, tuomet... bandykit dar kartą savais metodais

Sakot pati nenorėtumėt kad su Jumis taip elgtųsi... o tai vyras dabar su Jumis ne taip elgiasi? Jis Jūsų nesiklauso, negirdi ir nenori girdėti. Jam neįdomu, ko Jūs norit, jam įdomu tik tai, ko nori jis. Jis nenori daryti to, ką Jūs norėtumėt kad jis darytų ir t.t. ir pan. Nu bet tveriat gi... ir pakankamai ilgai