QUOTE(diuni @ 2006 10 19, 14:07)
Jazzas o kažin dėl ko taip būna , na pvz.kaip su jūsų minėtu dalmatinu. Man visgi atrodo , kad čia lemia šuns harakteris , o harakteris didele dalimi paveldimas. Ar ne taip?
Mano dalmatino likimas nepagailėjo: jis gimė kurčias, tačiau jo šeimininkai arba to nesuprato, arba nenorėjo užsiimti, atidavė į prieglaudą. Kaip supratau iš pasakojimų apie jį, jis po to buvo dar kartą paimtas ir grąžintas į prieglaudą, tada vėl paimtas, perėjęs per kelias rankas, kol atsidūrė pas mane. Tad negaliu pasakyti, kiek yra įgimta, o kiek- žmonių padaryta žala... Jis tiesiog paniškai bijojo pakeltos rankos, paniškai bijojo likti vienas, ypač uždaroje patalpoje (narve), iki šiol nelabai linkęs pasitikėti vyrais... Tačiau didžioji dalis problemų, kaip jau minėjau, atkrito, kai kantriai, diena iš dienos su juo užsiėmėme. Tiesa, turiu pasakyti, nei vienas mano šuva nėra kastruotas. Jie nėra ir kergiami. Na, dėl kastracijos neturiu susidarius vienareikšmiškos nuomonės, tad negalėčiau pasakyti, ar šioje situacijoje tuoj pat kastruočiau, ar dar bandyčiau kažką prieš tai daryti.