Mums užteko tavo širdy vietos,
Po kertelę skyrei kiekvienam
Suskaičiuoti niekas negalėtų
Lobių tų, kuriuos išdalinai.
Jėgos, mintys ir diena tavoji
Vis ne sau-kitiems, kitiems.
Bitele darbščia aplink skrajojai
Ir neleidai snūduriuot visiems.
Tebežaliuoja jūsų liepa prie vartelių,
Kurie visuomet buvo atviri
Atbėgantiems į smalsiąją vaikystę-
Kiekvieną teko pasitikti: Reikėjo ašarą nušluostyt,
Atsiskyrimo su mama,
Ir kantriai vest prie pažinimo
medžio...
Kasryt reikėjo laistyti kantrybės medį
Į jį smalsuolių inkilus įkelt
Ir kantriai atsakyt į tūkstančius
,,Kodėl-
Kad žodžiai žvirbliais neišlėktų-
Raide ar skaičiumi prigytų
Gerumo sėklą pamažu brandintų
Mažųjų širdyse...
Vaikystės atminties daržely
Kantrybės medis, tikim-
Niekad nenudžius.
