Atėjo 30 diena, po apžiūros nieko naujo. Kaip atvažiavau su prasidariusiu gimdos kakleliu per 1 cm, taip ir esu...dieną visą paskyriau grynam orui, pasivaikščiojimams po miską ir teritorija.Vakare tikėdamasi kad kas nors įvyks, nuėjau miegoti.
31 diena - akis atmerkiu ir matau kad guliu savo lovoje, savo palatoje.
atėjo ir vel apžiūros laikas.Lipau aš ant to lektuvo, bet ir vėl nieko naujo, tik 1cm., na bet viena gera zinia jau yra - kamštis iškrito. Vakare ir vėl nuėjau miegoti su mintim kad gal jau šianakt kas nors ivyks.Rugejo 1 taip ir buvo. 00:30 prasidejo kažkokie neaiškumai, bet neimdama sau į galvą dar nuėjau pamiegoti. Galvoju cia visvien nieko naujo, man jau taip yra buvę ir namie, tik taip nieko ir nebuvo. 03:30 nubudau kaip visada eiti sisiuko, tik va jaučiu, kad kažkas neaiškaus darosi, nes visa tai kartojasi jau vidutiniškai kas 3-4 min., bet galvoju visvien nieko nebus.Ramia sąžine isejau i tulika ir pakeliui sutikau skyriaus vedėją, matyt budėjo.Tas nieko nelaukdamas mane susistabdė ir paklausė kas kiek kartojasi, aš tai niekam nieko nesakiau.Galvoju ką ir i tuliką negalima eiti? Sakau nežinau ir nesuprantu.Tai tam dašuto mane naktį užsikelti ant lektuvo.O mane biesas ima, kad net ir naktį sodina ant kėdės, kad vyras kiš rankas man ten i vidų ir dar, kad vietoj tuliko nuėjau ant kėdės.
. Nu ir ką? Sukišo savo ranką, pažiurėjo, pačiupinėjo ir sako - kraukis daiktus, 4 cm.Susikroviau daiktus, pasiskambinauvyrui ir 04:30 išėjau į gimdyklą. Nebuvo taip jau skauda, galėjau ir savo palatoj pabūti, bet niekas neleido.Nuo to laiko iki 10:00 visiškai nieko neįvyko naujo, ir gydytojai net neapžiurėjo manes. tai poto jau neapsikenčiau, supykau ir paprašiau epidūrinio nuskausminimo.Atėjo gydytoja, apžiūrejo kad vis tie patys 4 cm, nuleido vandenis priverstinai. Ir ką?Anesteziologas atejęs pabarė, kad tiek ilgai niekas nieko nedaro, kad galėjau jau seniai būti pagimdžiusi. Taip ir buvo. Po nuskausminamų vaistų, per valandą su puse atsidarė kaklelis iki 9 cm, (žinoma gavau ir skatinamųjų , po tokių anesteziologo žodžių) ir kankinausi, nes daugiau niekas vaistų nebeleido.Dave ir kamuolį, ir kėdę, siūlė ir vonią. Bet visvien nieko geriau nebuvo. Taip ir prasikankinau kol atėjo laikas priverstiniam gimdymui, kad daugiau nesuplyščiau, nes pradėjau stumti šiek tiek per anksti.Bet blogiausia tai, kad aš pati nesugebėjau išstumti savo mažylės, tai atėjo gydytojas dar vienas ir stūmė vaikutį iš viršaus. 13:27 gimė 54 cm ir 3680 g mergytė. Taip ir lūžo vaikiukui mano raktikauliukas.Bet esme ne čia.
Aš guliu ant tos kėdės ir laukiu kol man pasakys kad mano mažylei viskas gerai, matau kaip gydytojai ir sesutės šnabždasi tarpusavyje, laksto viena prie kitos, kažka rodo prie vaikiuko ir man niekas nieko nesako. Tai gerai, kad atėjo vaikų pediatrė ir man pasakė kad mergytė mano turi dar ir nedidukę cistukę, kuri turėtų susitraukti.O manyje ir džiaugsmas ir nerimas kariauja. Akys pilnos ašaru iš džiaugsmo ir nerimo.Bet svarbiausia tai, kad mes turime savo mazylę renkose, aš turiu tai apie ką svajojau jau seniai ir tai ko trūko mūsų šeimai.
Tai vat dabar ir turim džiaugsmą ir vargelį kartu. Bet juk visi vaikiukai mažiukai verkia, o ji dar mažute, praeis. Svarbu kad leidžia pamiegoti mums naktį, o dieną kaip jau buna taip jau buna.
