Skiriuosi!?

Istikruju ilgai negaliejau parasyt, kažkaip geda labai. Nes kas nebuvo su tuom susidurures – tikrai negali turbūt mane suprast. Ir as irgi kol nebuvai susidurus galvojau, kad tai yra labai slikstu. Bet kai nelaime atejo i mano namus. Supratau, kad tai yra labai skaudu. Tiesiog nepakenciamas skausmas. As skriuosi, bet dar esu neapsisprendus iki galo. Labai sunku rasyt. Net nezinau, kaip pasakyt, bet jau nebegaliu tylet, nes viska laikau savy. Negaliu pasidalint skausmu net su geriausia drauge. Geda. Bijau, kad nuteis.
Suzinojau, kad mano vyras vartoja narkotikus. Gydesi, bet nepadiejo. Noras pas ji yra, bet apsisprendimo turbūt ne. Nes yra jaunas ir negali suvokti, kad iki gyvenimo pabaigos gyvens net be alkoholio. Jis kai vartoja tampa visai kitu žmogumi be jokiu dvasiniu vertybiu. O kai atsigauna ir buna geru vyru ir geru tevu. As jau nebegaliu kentiet, bet man toks jausmas, kad as turieciau jam padiet ir stengtis iki paskutiniuoju. Atrodo ,kad paliksiu zmogu, kada jam sunkiausia, Jo tevai irgi tikysi mano pagalbos.O man toks jausmas, kad laiduoju gyva zmogu. Bet vistiek dar viltis yra kad jis dar pasveiks

Papildyta:
Jis dabar ligoninej. Ryt , poryt turi paleist. Turiu Minty neileist ji i namus, Nors butas ir uzrasytas ant jo mamos. Siuoj situacijoj jo tevai mane palaiko, bet nzn ar ilgai palaikys. aisku kol vartoja, tai jie mums su vaikeliu kazkiek padieda. Bet as jau nebe zinau, net jei jis pasveiks noriesiu but su jo. NEs visa gyvenima reiktu gyvent su baime, kad viskas vel gali pasikartot. Jei as jo neileisiu jis turies du kelius ar vaziuot gyditis ar vel sugrizt prie narkotiku.Jei pasirinks 2 tai greiciausiai jo laukia mirtis.O as taip norieciau kad vaikas nors turietu

šioj situacijoj sunku kažką taip patart. Šiaip, jei jis nesigydis, nerodys jokios iniciatyvos pasveikt, aš skirčiaus, patikėk, toliau bus dar blogiau, viena išeitis tai jam išsigydyt, visiškai pasveikt nuo priklausomybės ir atsistot ant kojų, bet ar jis to nori? pagal tavo aprašymą nemanau žiūrėk kaip tavo vaikui būt geriau, kartais geriau visai neturėt jokio tėvo

Gal jam apsispręsti, ne tik norėti mesti, bet ir galutinai tam rįžtis, padėtų, tarkim, toks (ar panašus) ramus (!) tavo paaiškinimas ir sąlyga: ,,negaliu leisti mūsų vaikui gyventi lyg ugnikalnio papėdėje, nes jis man brangesnis nei narkotikai, bet jei per metus (du, ar tris, na pusę metų), kuriuos gyvensime atskirai, tu visiškai nevartosi, aš tavęs lauksiu"?
Aišku, vien pasakyti neužtektų...

Čia, žinoma, tik mano pamąstymas.... Sėkmės

Jetus kaip baisu, o ir leliukas tavo tik gimęs. Labai užjaučiu, kad tenka susidurti su tokia bėda.
Aš jaučiu, kad neleisčiau vaikeliui augti šalia tokio blogo pavyzdžio

Gal dabar ne tame esme, bet vis del to, tu tik dabar pamatei sia problema?
Iki nestumo nezinojai, kad jis narkomanas?
Jeigu matyciau, kad zmogus nori ir stengiasi pasveikti, as padeciau. Bet jeigu pastangu nera, tada NE. Maza ka sneka, svarbu ar istikruju stengiasi.
baisi situacija, bijociau, kad ir kokio uzkrato neparnestu

O kaip priesaika - "Ir laimėje ir nelaimėje"?

Pirmiausia Tau reiktu susirasti , kas teikia pagalba narkomanu artimiesiems. Pati nieko neisspresi, labai sunku. Paciam neimanoma suprasti vartojanciuju psichologijos, kas ju valioje, o kas ne. Gal pvz. Jus reikalaujate to, ko jis negali kontroliuoti, kas nuo jo nebepriklauso.
Labai rimtai siulyciau pasikonsultuoti su ta ismananciais zmonemis, ir gerai ismananciais, kad butu naudos Jums visiems. Pirmiausia reikia gelbeti Tave ir vaikeli. Kai busi stipri ir zinosi ka turi daryti - galesi apsispresti ka daryti su juo.

O kaip pats vyras į tai reaguoja, kai nors trumpam "prasipaipalėja" nuo kvaišalų?

Aciu jums visoms uz palaikyma. Siandien buvau ligoninej. Vaizdelis svelniai tariant nekoks. Is mano vyro nieko nebeliko nei isvaizdos, nei vertybiu. Kaip buvo sunku, bet as parodziau, kad man jis nerupi. Nes pamaciau kad jis vel jiesko lengviausius kelius i blaivybe. Mazdaug - pats sugebiesiu. Zinau 100 procentu kad neiseis
tai ir pasakiua jam kad jeigu nori i seima grist, tai turi vaziuot i reabeletacija, Bet i ne naujoviska, o i venolyna. Be jokiu patogumu. Metams laiko. Istvers, nuvaziuos Tai reiskias ispirks pries mumis kalte, priimsiu atgal ( nes zinosiu kad viska padarys kad tik but su mumis ir tikrai nori mest narkotikus) kitu atveju tegul eina i tabora gyventi ir susiranda nauja zmona cigone. Nes namo nei as nei jpo tevai nepriims. Liktais dar galvoja nevaziuot, galvoja juokauju. O as pasakiau apsisukau ir isejau, nors ir sirdi ziauriai skaudejo.Kitaip jau nebera iseities. Dabar yra du keliai arba kaifas - mirtis arba blaivybe

Oi kokia nelengva situacija . taip. Kartais gyvenimas būna tikrai žiaurus ir negailestingas. Jei labai myli savo vyrą ir tiki, kad jis gali kažkaip iš to mėšlo išsikapstyti, tada turi būti labai stipri ir kovoti dėl jo. Bet kartais tai ne taip lengva. Tiesiog noriu palinkėti tau stiprybės. O tik tu pati viską gali geriausiai žinoti ir spręsti teks tik tau.

Stiprybės tau ir tavo šeimai. Nelengvas išbandymas.

O tu Dieve mano, kaip baisu... Pažinojau, kažkada vieną nuostabų vyrą, kuris tiek savo išvaizda, tiek charakteriu buvo šaunus ir labai fainas žmogus. Bet... Kaip ir tavasis - vartojo narkotikus... Deja, ilgai netraukė Rado atšalusį savo lovoje - neatlaikė kaifo širdis, o jam buvo tik 30 metų... Dar ir dabar kartais išnyra prieš akis jo kaifu aptrauktos akys... Jis taip pat stengėsi mesti, viską išbandė, bet kaifas nugalėjo....
Šis pavyzdys tarsi privertė susimąstyti. Sau gyvenime pasakiau - jokio kaifo netoleruosiu Jei man tokia situacija būtų, aš tiesiog palikčiau tokį žmogų...
O Medini, "laimėje ir nelaimėje" manau šiuo atveju netinka... Nes ta "nelaime" kaifuojantis vyras labai lengvai gali užkrėsti ir žmoną... Pavyzdžiui - prieš jos valią Visko gi gyvenime būna...
Sėkmės, tikiuosi surasi savo sprendimą ir naują gyvenimo kelią