Mamos mirtis. Kaip tai išgyventi?

Nubraukiau ne viena asara skaitydama, man taip viskas artima, patirta...Man mano mama visada liks autoritetas, šviesa...Labai jos ilgiuosi...

jau greit bus metai, kai nebeturiu mamos,bet kartais nudiegia širdį skausmas ir mintis - kad tai nesąmonė, kad ji vis dar gyva    Deja...

jau greit bus metai, kai nebeturiu mamos,bet kartais nudiegia širdį skausmas ir mintis - kad tai nesąmonė, kad ji vis dar gyva    Deja...

Sveikos,na as dar ne mamyte bet tikiuosi isklausysit ir suprasit. Man 16m, kadangi neturiu kam visko issipasakoti pamaniau,kad si tema atitks mano nuoskaudas.
Viskas prasidejo mazdaug 2005-2006m. Mano mamai buvo diagnozuotas zarnyno vezys. Taciau kadagi to kuri laika net ir pati mano mama nezinojo savaime aisku nesigyde. Praejus gal pusmeciui ar metam ji tai suzinojo pasidarius kazkokius tyrimus (as nezinau kokius). Su mama buvom labai artimos, mylejom besaligiskai viena kita, tik va as tikra niekse vis mokejau ja iskaudint to nesuvokdama...    Labai apmaudu.. Kai tik mama suzinojo apie vezi labai del to pergyveno,sielojosi. Tetis palaike ja,as nelabai ka ir zinojau apie jos liga kadangi tuo metu man buvo vos 12,13m. Po keliu metu liga perejo i sunkias stadijas,kurias butinai reikejo gydyti.. Ir zinoma gydesi, kovojo, taciau...  Ilgai gulejo ligoninej,mes ja lankem (t.y. as,brolis ir tetis) bandem jai suteikti vilciu,kad viskas bus gerai, gyvens dar 50 metu.(o jai tebuvo 47m) Gydesi ir chemija. Paskutiniais metais labai daug visi isgyvenom. As negalejau be raminanciu, buvo per daug sunku matyti mama visa paveikta vezio, matyti kaip inai verkia,nes nenori musu palikti. Tai yra siaubinga.
Kai ji grizo is ligonines namo pagyveno juose gal koki menesi (bijau sumeluot nelabai pamenu) Ir tai nutiko. Viena nakti girdziu kaip mama saukia nuo tu nepakeliamu skausmu sukeltu vezio.. Nujauciau,kad viskas yra labai labai blogai. Staiga tetis atejo i musu su brolio kambari ir girdziu kaip tetis zadina broli kad surinktu greitosios numeri (matyt is didelio streso pamirso) bet brolis labai letai viska dare,taigi as pasokau is lovos ir surinkau numeri,kol tetis kalbejosi su greitosios darbuotojais as nulekiau pas savo mama paziureti kaip ji laikosi. Atrode labai ziauriai ji tiesiog kankinosi nuo nepakeliamu skausmu. Patys stipriausi vaistai jai nepadejo. Morfijus atrodo toks buvo vaistu pavadinimas. paemiau mamai uz rankos ji mano ranka su kiekvienu spazmu stipriai stipriai suspausdavo. Greitajai atvaziavus jie jau nieko negalejo padaryti,net atsisake vezti i ligonine, taciau nezinau kodel,bet pradejau su jais sneketis,kad veztu mano mama i ligonine maniau istvers iki ryto taciau 2006m 11 28diena 5 val ryto ji mire. Man i ligonine neleido vaziuoti mama ir tetis sake,kad verciau likciau namie ir bent kiek pamiegociau. Nuejau atsisedau ant lovos ir sedejau. 5 ryto pajutau stipru skausma sirdi,is karto skambinau teciui ir isgirdus jo balsa viska supratau jis man to nepasake tik liepie pamiegoti bent 1h. (nes kita diena reikejo eiti i mokykla) Taciau 6 ar 7 jis paskambino kad grizta ir tai pasake mums su broliu i akis. Buvo begalo skaudu
Jis man taip visko iki siol ir nepasake kaip viskas toj ligoninej ten buvo. Jauciu jam kazkoki pykti tik nezinau kodel. Jau eina treti metai kaip jos nera taciau taip ir negaliu su jos mirtim susitaikyt    Aplimk manes niekas nebedomina,sedziu visa diena namuose, niekur nebeiseinu, netekau daugelio draugu likau visiskai viena. Jau kelis kartus norejau prisigert migdomuju kad nebereiktu pabusti,bet vis pagalvoju apie teti ka isai darys kaip jam bus sunku. Jis pradejo nauja gyvenima su kita ir atrodo kad visiskai pamirso mano mama.. zinoma taip geriau nei kaip man gyvent prisiminimais ir kankintis.... Baigiu isprotet,negaliu su niekuo atvirai pasikalbet ir issiliet,nes zinau kad niekas manes nesupras tik atsuks savo veida su supratimo kauke..... Ir kaip man gyvent toliau?!!
Daug smulkmenu ir praleidau,taciau esme manau supratot... Viso kito kaip ir nereik Jums zinot...   

mire vakar mano mama.jauciu baime,nes greit vaziuosiu i laidojimo namus...kaltinu save,kad nebuvau kartu...žadėjau sekmadienį praleisti kartu su ja.bet vėžys ją pakirto..paskutinėmis dienomis jai buvo sunku kalbėti,o aš  bijodavau ją pakalbinti..nežinojau ką sakyti, nenorėjau,kad jai skaudėtų, nenorėjau kad eikvotų savo jėgas...
gailiuosi,kad daug ko nepadariau. jau nuo pat ligos pradzios tikėjau,kad viskas bus gerai.Ir paskutinėmis dienomis tikėjau stebuklu.
sužinojusi,kad mamytė mirė negalėjau išspausti nei vienos ašaros..galbūt todėl,kad negalėjasu suvokti kad jos nebėra..atrodė,kad ji išėjo į parduotuvę ir tuoj grįš...o šiandien varčiau albumus,tuos kur įamžintos akimirkos kartu kai buvau dar visai mažytė...žiūrėjau ir verkiau..visai kaip tada,kai palvo mane darželyje..tiik tada žinodavau,kad ji grįš...o dabar jau nebe..negaliu sakyt kad man palengvėjo..taip mamyte kente labai didelius skausmus, o iš jos neliko nieko nieko tik kaulai ir oda..bet ji norėjo gyvent..visa gyvenima ji aukojosi del seimos,planavo kaip pataupys mano mokslam ateityje o tada su tėčiu nusipirks butuką.....
bijau eiti i laidojimo namus..nes zinau,kad kai pamatysiu ja gulincia karste,skausmas plėš man krutinę...
prisimenu kaip praeita savaite ligoninėje ji gulėjo sunkiai snekėdama..bet vis tiek rado savyje pasiūlyti man saldaini..toks menkniekis bet tai paskutiniai jos zodziai man, kurie taip suspaudzia krutine..pati guledama mirties patale,kesdama skausmus ji rupinosi manimi...tos meiles niekas niekada neatstos..neteisinga,ji buvo dar tokia jauna...

Visų istorijos liūdnos ir gerai pažįstamas skausmas...Šiandien 26m.kai aš ir 2jaunesni-sesutė ir broliukas netekome mamos.O jai buvo tik 36m.Jauna,graži-tik gyvent,mylėt ir vaikučius auginti...Deja.Pati auginu 2dukrytes,o kaip trūksta mamos,o joms mylinčios močiutės.Skaičiau visų laiškelius ir ašaros byrėjo.Toks gyvenimas-kažkas gimsta,o kažkam tenka išeitiLaikykitės.Laikas geriausias skausmo gydytojas>Širdy saugokit pačius šilčiausius prisiminimus.Uždegiau žvakutę savo mamytei ir kitą žvakelę Jūsų mamytėms...

Reikia susitaikyti su tuo, kad jos nebera... Ju nebera...   As 2 naktis is eiles sapnavau mama gyva, gal misias reikia uzpirkti

O as kiekviena vakara prasausi,kad ji ateitu i sapnus.Nors kai kada prisimenu,kad kaip tik negerai,kad mirusieji drumscia gyvuju gyvenima.Bet stai jau trys menesiai po mirties ir jos dar nera mano sapnuose.Karta tik sapnavau,tai ka ir isgyvenau su ja-istikus insultui ji labai veme.Budedama pas ja ligoninej vis bijojau,kad uzsnusiu,o ji uzsprings.Vat ta ir sapnavau-baime,ji vemia-o as bijau,kad ji neuzspringtu.Jos buvo labai stiprus rysys su savo seserim-mano teta.Neuzilgo ji susapnavo ja-savo teviskej,rimta,susikaupusia.Priejo prie savo sesers,padejo galva jai ant peties ir istare-"daugiau neverk".O isnykdama paprase-pakeisk zeme ant sesutes kapo.Jos turejo pries daug daug metu mirusia 10dienu sesute.Apie tai,kad ant jos kapo buvusi nederliga zeme ir kad ant jos nelabai kas auga jos kalbejusios pries gerus metus.Ir stai....Zinau viena,jeigu butu paklause kas nors-pas ka mano Mama ateitu paguost po jos mirties,as taip ir buciau ivardinus jos seseri.Jos labai graziai bendravo,o juolab mano tetai negalima labai jaudintis,nes jos irgi silpna sveikata.

mes dar tik planuojam ir saukiam musu pirma vaikeli tai vis paskauda sirdi, kad nebus tos mamos atramos kai galeciau pasidziaugt ir pasitart. nebus nuostabios mylincios ir mylimos mociutes.mano tevas irgi neypatingas jis pasirinkes savo kelia - buteliuka. tai is mano puses nebus vaikams seneliu tai MB vis sakau tu esi man vienintelis zmogus i kuri galiu atsiremti pasitarti 

Visada jausiu neteisybe....mano vyresnysis sunus gavo be galo daug meiles is mano Mamos.Jis net dabar kartoja sakinius,kurie jam istrige,ka mociute sake.Labai drasko sirdi,jo prisiminimai.Visada,kai pakeiciu patalyne,jis isikniaubia i pagalve ir sako:"kvepia ,kaip pas mociute".Kai likdavo vienas ir nusibosdavo ,paskambindavo mociutei ,o si kalbindavo ji,kad ir kelias valandas,kad sis nebijotu....Visada "gaudavau velniu"is mamos,jeigu subardavau sunu,nes sis tuom kart pasiskusdavo mociutei....Viskas jau TIK BUVO..........Ji pati bijodavo del daugelio situaciju,bet mane tuo paciu taip itaigiai guosdavo..O pati paskui prisipazindavo ,kad bijojo,kogero labiau nei as......
O stai mano metinuke dukra jau nepatirs to....Keletas minuciu iki insulto,Mama mano dukrytes vis klausdavo:"na,kazin ar tu mums atnesi duoneles seniems?"O si po siu zodziu ,tiek inirtingai grudo jai i lekste suraikyta duona....Ir pykom ant jos ir neleido ir atiminejom ta duonele.o jis vistiek......Visa sudejo...

tu esi nuostabi mama ir manau tavo mama tai mato kad ir kur bebutu ir dziaugiasi tavo vaikiukais ir tavimi