Mamos mirtis. Kaip tai išgyventi?

mire vakar mano mama.jauciu baime,nes greit vaziuosiu i laidojimo namus...kaltinu save,kad nebuvau kartu...žadėjau sekmadienį praleisti kartu su ja.bet vėžys ją pakirto..paskutinėmis dienomis jai buvo sunku kalbėti,o aš bijodavau ją pakalbinti..nežinojau ką sakyti, nenorėjau,kad jai skaudėtų, nenorėjau kad eikvotų savo jėgas...
gailiuosi,kad daug ko nepadariau. jau nuo pat ligos pradzios tikėjau,kad viskas bus gerai.Ir paskutinėmis dienomis tikėjau stebuklu.
sužinojusi,kad mamytė mirė negalėjau išspausti nei vienos ašaros..galbūt todėl,kad negalėjasu suvokti kad jos nebėra..atrodė,kad ji išėjo į parduotuvę ir tuoj grįš...o šiandien varčiau albumus,tuos kur įamžintos akimirkos kartu kai buvau dar visai mažytė...žiūrėjau ir verkiau..visai kaip tada,kai palvo mane darželyje..tiik tada žinodavau,kad ji grįš...o dabar jau nebe..negaliu sakyt kad man palengvėjo..taip mamyte kente labai didelius skausmus, o iš jos neliko nieko nieko tik kaulai ir oda..bet ji norėjo gyvent..visa gyvenima ji aukojosi del seimos,planavo kaip pataupys mano mokslam ateityje o tada su tėčiu nusipirks butuką.....
bijau eiti i laidojimo namus..nes zinau,kad kai pamatysiu ja gulincia karste,skausmas plėš man krutinę...
prisimenu kaip praeita savaite ligoninėje ji gulėjo sunkiai snekėdama..bet vis tiek rado savyje pasiūlyti man saldaini..toks menkniekis bet tai paskutiniai jos zodziai man, kurie taip suspaudzia krutine..pati guledama mirties patale,kesdama skausmus ji rupinosi manimi...tos meiles niekas niekada neatstos..neteisinga,ji buvo dar tokia jauna...

As tai patyriau pries 2.5men.Mama mire staiga,taciau nezinau ka pasakyti Tau Kamius....Tu turesi dar daug atlaikyti....,labai daug.Ta pirmaja diena laidojimo namuose as supratau,kad jau isverkus visas asaras,bet viskas kas gali buti baisiau -dar pries aki-nerasti Jos ten,kur Ja buvai pripratus matyti,isgirsti tada,kad visada ja isgirsdavai,laukti paguodos zodziu...As negyvenau kartu,gal todel man sunkiau susitaikyti...Tiesiog dar mano protas meluoja man -"Ji ten,savo namuose....".As taip noriu manyti.Ir toks kvailas jausmas,kad KAZKA padarius galima grazinti JA.Atrodo tik reikia kazko islaukt,kazka neimanomo,bet galimo padaryt....

Nuosirdi uzuojauta tau As irgi vis atsimenu, kai daktarai pasake, kad dienu, o gal ir valandu klausimas. Tai buvo rugpjucio pabaiga. Rugsejo 2 d. mano suneliui turejo sueiti du metukai, tai meldziau Dievo, kad ji nemirtu per savo mylimo anukelio gimtadieni. Dievulis isgirdo. Ji mire rugsejo 8d. Dar per anuko gimtadieni ji dave man pinigu, kad nupirkciau jos anukeliui dovana Daugiau ji jo nebemate...

viliausmama, aciu uz uzuojauta..zinau,kad baisiausia dar priešaky..bet jeigu tai man nepakeliama nežinau ar pakelsiu tai,kas bus po to...
Daivija, aciu uz uzuojauta.ir Tau tokia pat nuosirdi uzuojauta...

kamius, pirmiausia noriu tau pareikšti užuojautą Žinau ir net pati jaučiu, kaip tau skauda širdį, kokia gėla ją drąsko. Juk pati tą patyriau. SUnku tau dabar, ir sunku bus dar ilgokai... Bet dabar tu turi atsisveikinti su savo mama ir ne tik kad tiesiogiai, bet ir mintyse... Laikykis...

Sveikos,na as dar ne mamyte bet tikiuosi isklausysit ir suprasit. Man 16m, kadangi neturiu kam visko issipasakoti pamaniau,kad si tema atitks mano nuoskaudas.
Viskas prasidejo mazdaug 2005-2006m. Mano mamai buvo diagnozuotas zarnyno vezys. Taciau kadagi to kuri laika net ir pati mano mama nezinojo savaime aisku nesigyde. Praejus gal pusmeciui ar metam ji tai suzinojo pasidarius kazkokius tyrimus (as nezinau kokius). Su mama buvom labai artimos, mylejom besaligiskai viena kita, tik va as tikra niekse vis mokejau ja iskaudint to nesuvokdama... Labai apmaudu.. Kai tik mama suzinojo apie vezi labai del to pergyveno,sielojosi. Tetis palaike ja,as nelabai ka ir zinojau apie jos liga kadangi tuo metu man buvo vos 12,13m. Po keliu metu liga perejo i sunkias stadijas,kurias butinai reikejo gydyti.. Ir zinoma gydesi, kovojo, taciau... Ilgai gulejo ligoninej,mes ja lankem (t.y. as,brolis ir tetis) bandem jai suteikti vilciu,kad viskas bus gerai, gyvens dar 50 metu.(o jai tebuvo 47m) Gydesi ir chemija. Paskutiniais metais labai daug visi isgyvenom. As negalejau be raminanciu, buvo per daug sunku matyti mama visa paveikta vezio, matyti kaip inai verkia,nes nenori musu palikti. Tai yra siaubinga.
Kai ji grizo is ligonines namo pagyveno juose gal koki menesi (bijau sumeluot nelabai pamenu) Ir tai nutiko. Viena nakti girdziu kaip mama saukia nuo tu nepakeliamu skausmu sukeltu vezio.. Nujauciau,kad viskas yra labai labai blogai. Staiga tetis atejo i musu su brolio kambari ir girdziu kaip tetis zadina broli kad surinktu greitosios numeri (matyt is didelio streso pamirso) bet brolis labai letai viska dare,taigi as pasokau is lovos ir surinkau numeri,kol tetis kalbejosi su greitosios darbuotojais as nulekiau pas savo mama paziureti kaip ji laikosi. Atrode labai ziauriai ji tiesiog kankinosi nuo nepakeliamu skausmu. Patys stipriausi vaistai jai nepadejo. Morfijus atrodo toks buvo vaistu pavadinimas. paemiau mamai uz rankos ji mano ranka su kiekvienu spazmu stipriai stipriai suspausdavo. Greitajai atvaziavus jie jau nieko negalejo padaryti,net atsisake vezti i ligonine, taciau nezinau kodel,bet pradejau su jais sneketis,kad veztu mano mama i ligonine maniau istvers iki ryto taciau 2006m 11 28diena 5 val ryto ji mire. Man i ligonine neleido vaziuoti mama ir tetis sake,kad verciau likciau namie ir bent kiek pamiegociau. Nuejau atsisedau ant lovos ir sedejau. 5 ryto pajutau stipru skausma sirdi,is karto skambinau teciui ir isgirdus jo balsa viska supratau jis man to nepasake tik liepie pamiegoti bent 1h. (nes kita diena reikejo eiti i mokykla) Taciau 6 ar 7 jis paskambino kad grizta ir tai pasake mums su broliu i akis. Buvo begalo skaudu
Jis man taip visko iki siol ir nepasake kaip viskas toj ligoninej ten buvo. Jauciu jam kazkoki pykti tik nezinau kodel. Jau eina treti metai kaip jos nera taciau taip ir negaliu su jos mirtim susitaikyt Aplimk manes niekas nebedomina,sedziu visa diena namuose, niekur nebeiseinu, netekau daugelio draugu likau visiskai viena. Jau kelis kartus norejau prisigert migdomuju kad nebereiktu pabusti,bet vis pagalvoju apie teti ka isai darys kaip jam bus sunku. Jis pradejo nauja gyvenima su kita ir atrodo kad visiskai pamirso mano mama.. zinoma taip geriau nei kaip man gyvent prisiminimais ir kankintis.... Baigiu isprotet,negaliu su niekuo atvirai pasikalbet ir issiliet,nes zinau kad niekas manes nesupras tik atsuks savo veida su supratimo kauke..... Ir kaip man gyvent toliau?!!
Daug smulkmenu ir praleidau,taciau esme manau supratot... Viso kito kaip ir nereik Jums zinot...

Monika_150 reikia gyventi , gyvenimas eina. Gyvenk taip kad mama jai butu gyva tavim didziuotusi . Mama tikrai nenoretu kad tu liudetum , nenoretu matyti tavo asaru . Jinai noretu matyt tave laiminga . Jinai stebi tave is virsaus ir nieko negali tau padeti , jai sunku matyti tave tokia. Gyvenk taip kad mama tavim dziaugtusi, nenuvilk jos ...

Kazin apskritai ar man lemta but laimingai... visko per daug man... Tiesiog jau neimanoma but laimingai,vien ja ir jos kancias prisiminus norisi verkt.. Vos ne kasnakt uzmiegu su liudna muzika ir asarom... kazkodel labai sunku su tuo susitaikyt ir priprast prie to...

Monika, nors tu ir netiki nuoširdumu, bet patikėk - yra žmonių, suprantančių tavo skausmą. Tik tu jų nesutikai gal... Ir dar - o tu imk ir įrodyk visiems (bet pirmiausia sau), kad tu gali būti laiminga. Pasiduoti lengva, bet ar problemos nuo to išnyks? Juk ne... Tu gyvenk, mokykis, draugauk, bendrauk, prisimink savo mamą... Tai ir yra gyvenimas. O ateity ir pati būsi mama, atiduosi savo meilę savo vaikams.. IOr tada dar daugiau suprasi, ką tas žodis reiškia. Tai ir yra laimė...Tavo mama džiaugtųsi, jei tu taptum tokia, kokia buvo ji

Kai pagalvoji - kol dar neturi vaiku ir pan, mamos paradimas - yra didziausias praradimas gyvenime. Siandien mano gimtadienis, laukiau atrodo mamos skambucio - o jo nebuvo... Sunku, bet mamos nera ir nebebus... Liko tik prisiminimai

Kere, su gimtadieniu O tavo mamytė tave mato i "ten".
Mano mama mirė likus 10 dienų iki mano gimtadienio. Tai nei galvot apie jį nesinori...

Visų istorijos liūdnos ir gerai pažįstamas skausmas...Šiandien 26m.kai aš ir 2jaunesni-sesutė ir broliukas netekome mamos.O jai buvo tik 36m.Jauna,graži-tik gyvent,mylėt ir vaikučius auginti...Deja.Pati auginu 2dukrytes,o kaip trūksta mamos,o joms mylinčios močiutės.Skaičiau visų laiškelius ir ašaros byrėjo.Toks gyvenimas-kažkas gimsta,o kažkam tenka išeitiLaikykitės.Laikas geriausias skausmo gydytojas>Širdy saugokit pačius šilčiausius prisiminimus.Uždegiau žvakutę savo mamytei ir kitą žvakelę Jūsų mamytėms...