Sveikos
Vis pasiskaitau pas jus čia. Pati mamos netekau,kai man buvo 12m., sesei tuo metu buvo 17m. Mirė nestaigiai,jai plyšo kraujagyslė galvoje ir kraujas į smegenis išsiliejo, dar ligoninėj po operacijos pragulėjo dvi savaites, buvo ir atsigavusi, net ant sesės balsą pakėlė ( ji būdavo pikta,jei mes ją matydavom kenčiančia ), o man ir rankutę truputi pakilnojo kaip visada,bet čia buvo tik du kartai kada ji buvo atsipeikėjusi šalia mūsų, visa laiką prabusdavo naktį , kai mes būdavom priversti važiuoti namo. Per vėlykas jai prasidėjo komplikacijos, nustojo kvėpuoti, vėl krešuliai pradėjo darytis, paskui jau daktaras tėčiui pasakė,kad labai maža tikimybė,kad išgyvens, o jei išgyvens liks invalidė, visiškai paralyžiuota tik lovoje gulės ir žiūrės į viena tašką. Tėtis man pasakė pas ją važiuojant,kad žinočiau ir galėčiau atsisveikinti kol ji dar mane girdi, jetau tokio skausmo tikrai niekada dar nesu turėjusi, kai matau savo mamą, lyg miegančia, o turiu su ja atsisveikinti visam laikui ir tas žinojimas,kad tai paskutinės valandos šalia jos,kai dar plaka jos širdis,kai galiu jausti jos kvėpavimą, tikrai taip gyliai smeigė,kad nežinau kaip ištverčiau kažką panašaus antra karta. Tą pati vakarą išvažiavom namo, o ryte 6val paskambino daktarai,kad jau nebeturim mamos. Kas keisčiausia nei aš nei sesuo tuo metu neapsiverkėm, tik labai ilgai tylėjom susikibusios. Paskui prasidėjo visos įprastos laidojimo "operacijos", lakstėm visur, atrodo nieko nespėjam, visai nebuvom apsidraudę blogiausiam, o belakstant man atėjo į galva visa situacija, kam aš renku vainiką, užrašą ant jo, kam pirkom karsta ir užsakinėjom visus kitus dalykus, supratau,kad tuoj laidosiu savo mamą ir tada prasidėjo man visokie nerviniai priepuoliai. Sesei išvis iš streso iš visko juokas ėmė, lakstėm visi trys kaip kokie ligoniai, tėtis tikriausiai buvo labiausiai sugniuždytas, tikrai tai jautėsi beprotiškai, jis tiesiog negalėjo paleisti mamos, nei kaip savo žmonos,nei kaip jo vaikų mamos, vis kartojo, kad jis nori vietoj jos gulėti,kad vaikai turėtu mamą. Tos trys dienos iki laidotuvių ėjo kaip trys metai, žmonės salėje vis keitėsi, vis eidavo prie mūsų ir kažką kalbėjo , o mes tik linktelėdavom lyg supratom ką jie šnabžda ir kai nueidavo vėl likdavom trise ramiai sėdėti ir visiškai nieko negalvoti. Kaip dabar pamenu vis žiūrėdavau į mamos krutinę ir laukdavau kol ji pradės kilnotis nuo kvėpavimo, bet taip ir nesulaukiau.
Kai kalbėdavom šeimoje apie mirti mama visada prašydavo 3 dalykų per jos laidotuves: 1) Kad bent mes trys būtume apsirengę baltai. 2) Kad neverktume 3) Kad paleistume groti jos mėgstamiausio dainininko bent 1 dainą.
Žinoma neverkt neišėjo, bet likusius du punktus išpildėm, nesvarbu,kad visos bobulės ant mūsų burbėjo ,kad čia nepagarba ir kad nes jos negedim.
Po laidotuvių labai ilgai nesupratom kas išties įvyko, man į galvą atėjo gal tik po kokių 2mėn, sesė atsitokėjo dar vėliau, o tėtis tik šiais metais susirado moterį su kuria gali būti ir aš žinau kodėl, nes ji tikra mamos kopija, žinoma išvaizda kiek kitokia, bet būdas, charakteris, apranga, maisto gaminimas ir t.t viskas atitinka mamą. Jis nuolat sakydavo- kol nerasiu tokios kaip Daiva, jokios moters neturėsiu. Tai va dabar jis tokią susirado, bet man atrodo greit ir jis supras, kad jis ne tą moterį myli, o tai kad joje mato mano mamą. Nors tikrai jam to nelinkiu visai ir jam nieko panašaus nesakau ir akių neatverinėju.
Tai va man kažkodėl išsipasakojus atrodo visada lengviau pasidaro ant širdies, bet kai realiai kažkas paklausia ko nors apie mamą, tada toks gumulas gerklėj atsiranda,kad reikia trumpos pertraukėlės kol sugebu suresti sakinį.
O dabar dar kai laukiuosi išvis toks nerealus skausmas, kad vaikelis tokios senelės neturės, bet žinau kad mano mama visada saugos savo anūkėlį ir palaimins jį gimusi, o vaikutis augs jausdamas ją ir mylėdamas, kai ir mes mylėjom. Juk nebūtina matyti, kad jaustum šalia savęs tą žmogų, bent jau aš mamą jaučiu nuolat.
((((((((((
