Mamos mirtis. Kaip tai išgyventi?

Na sako, kad mintys materializuojasi, bet juk ne visada įmanoma blogas mintis nuvyti šalin Bijoti netekti paramos iš vyro pusės yra labai natūralu, nemanau, kad tai kažkas egoistiško ar išskirtinio. Juk mes šeimas ir kuriame, buriamės svetimi, vienas kitam anksčiau nepažinoti žmonės po vienu stogu, kad būtų saugiau ir lengviau gyventi Todėl ir baisu, kad to saugumo neteksit. Stiprybės Jums, o Jūsų vyrui sveikatos

Tikriausiai Jūsų išsiverkimai yra ne vien dėl mamos netekties, bet ir baimė dėl vyro sveikatos ir gyvybės. Manyčiau, kad visiškai natūralu galvoti, kas gali būti, kai Jūsų žmogus serga. Ir net viską pakankamai smulkiai apgalvoti, jei TAI atsitiktų. Kalbu iš patirties, pati viską jau perėjau, žinau. Mes, moterys, stiprios ir viską ištveriame. Stiprybės Jums, stenkitės pailsėti, kiek galite; jei reikia, net su vaistukais.

Ilgai nesiryžau čia parašyti... Prieš tris mėnesius palaidojau Mamą. Iš vakaro su ja kalbėjau telefonu,kaip tik kelios dienos po jos gimtadienio, buvau nepasveikinusi. Tad paskambinau, ji negirdėjo sveikinimų, tik pasakė, kad jai labai bloga (ji sirgo cukralige ir dar sveikatos bėdų visokių turėjo), liepiau skambinti gydytojams, pažadėjau, kad greit susimatysim ir paskubėjau atsisveikinti. Rytą, man būnant darbe, sužinojau, kad netekau jos. Širdis akimirką sustojo, tos dienos kol palaidojau buvo kažkokios lėtos, tarsi metai, ėjo žmonės, guodė, linkėjo stiprybės. Aš buvau stipri, kadangi gyvenime esu linkusi viską kontroliuoti, norėjau suvaldyti ir jausmus, užsirašiau pas psichologą, pasakė, kad aš puikiai tvarkausi, bet... Nė vėlnio, pasirodo... Nežmoniškai sunku man, kolegė,tai pat netekusi mamos, patarė man melstis kai tik pasidaro nepakeliama. Tuo ir gydausi. Radau mamos dienoraštį, per jį kalbuosi su ja. Turiu jos rankinuką, kurio nesiryžtu iškraustyti. Bet kartais nebegaliu, sėdžiu ir raudu, apima tokia savigaila ir neviltis, o suvokimas, kad niekad niekad jos nebepatysiu, mane žudo iš lėto

Uzjauciu nuosirdziai.. didziausios stiprybes.

As pati sunkiai tvarkausi su tuo skausmu, kuris gyvena manyje, nuolat islenda, o praejo daugiau nei 20 metu...

Zinau, kad jokie zodziai nepades...melskis, verk, kalbek, nelaikyk savyje, ateis diena, kai palengves siek tiek...

labai tikiuosi....

Ypatingai per šventes pajutau kaip labai man jos truksta. Na to elementaraus jos skambučio, kad paklaustų kaip sekas, kad pabartų, jog savim nesirūpinu... Sunku iki negalėjimo. Tas laikas toks...trys mėnesiai praėjo ir nesuprantu ar labai daug tai, ar labai mažai. Iš visų mūsų draugų aš pirmoji mamos netekau (man nėra 30 metų), aš jaučiuos tokia kitokia Perdaug suaugus, per daug patyrus... na tokia "sunki"...et

Man skausmas nuolat islenda, kai kazkas atsitinka seimoje, tuomet jauciuosi vel labai vienisa, is praeities lyg sugrizta visos problemos, manau, kad tikrai tik psichologas gali padeti, nes paciam nelabai iseina susitvarkyti, kazkur atgal yra padaryta klaida, neisprestas tas vienisumo, skausmo klausimas, tedel nuolat lenda, nors nemazai jau pati su savimi per tiek metu padirbejau, artimieji padejo, deja, iki galo vistiek nera tvarkos sieloje, niekas neuzpildo tos tustumos, o su tokia skyle sieloje sunku gyventi.

As manau, kad psichologas gal nepastebejo, ar as pati neatsiveriau, bet buvo kazkas praleista, todel ir many veriasi didele tustuma... Rodos menesiui po laidotuviu praejus buvo lengviau nei kad dabar.
Susiradus sita tema man slapta kirbejo mintis, kad noreciau susitikti "gyvai" su zmonem, isgyvenanciais ta pati... Bet kol kas ir susirasinejimas guodzia. Panasus isgyvenimai, mintys panasios! As nenoriu pasakyt, kad va kaip gerai, kad ne man vienai taip, tiesiog cia zmones, kurie tikrai gali drasiai vieni kitiems sakyti : suprantu kaip jautiesi.

Manau, kad neatsiveriame iskart, reikia ne vieno menesio, kad pradetum isleisti viska, net manau, kad pradzioje pats dar nesupranti, kiek skauda, kur skauda... o laikui begant ta tustuma labiau skaudins, jei nesikalbi, as pati pastaciau tokia didele stora siena nuo visu, iki siol tos sienos nenugriaunu, gal kur koks tarpelis atsirado, gal plonesne tapo, nes jau isgirstu kas uz jos man sakoma, bet iki galo ne, saugau ta sielvarta ir gailiuosi, nes man paciai jis kenkia. Apskritai, vengiau iki siol apie tai kalbeti, ypac su artimaisiais, nenoriu, kad jie mane matyti tokia ¨silpna¨ gal, jei taip galima pavadinti, nenoriu, kad zinotu, bet nenoriu, kad ir jie kentetu, mastytu, ko jiems nereikia mastyti, nenoriu, nes jie vel ziuri su gailesciu ir nesupranta arba mazai suranta ta skausma, nes supranta tik tas, kuris tai isgyveno, o kiti gali tik isivaizduoti. Tai didelis zingsnis, nes pradejau apie tai kalbeti, gal ir siena nugriausiu kada nors... o visam tam prireike daugiau nei 20 metu...
Tai, kad mus sieja skausmas, nera labai saunu, bet pasirinkimo neturime ir geriau, suvestos tokio jausmo viena diena iseisime is to ir busime siejamos kitokiu, sviesesniu jausmu.

Neužpildys tos tuštumos niekas... Niekada...

merginos/moterys, bet gyventi toliau kažkaip reikia. Mamos niekas neatstos, tas tai faktas. Bet kažkaip reikia išėjusius paleisti. Sako, kad ir jiems TEN blogai, kai dėl jų nuolat raudama Pasistenkit gyventi šia diena, o išėjusias mamas prisiminti širdyse su meile ir šiluma

Ne tustuma viduje amzinai liks,man buvo 17 metai kai mire mano mama akyse,ji gulejo namuose ir sakydavo vaikai man labai nesinori iseiti ir palikti jus , bet deja as jau nebeisgysiu,jai skaudedavo bet bandydavo vis sypsotis mums o nerodyt asaru,nors jos akyse jos blyzgejo.Su kiekviena diena ji buvo silpnesne,negalejo is lovos pasikelt,padare operacija daktarai pasake gyvens dar apie pora metu deja po dvieju savaiciu namuose , musu vaiku akyse ji uzgeso,gryzau is mokyklos ir vos neapalpau kai iejusi tai suzinojau,priejau prie lovos matau ja ir sakau pabus mama man taves labai reikia,kas bus jei taves nebus sale,maciau kaip ja isnese isbegau i laiptyne ziurejau pro langa ,tai buvo nepakeliamas skausmas viduje.Artejo sventes Kaledos ju net nesinorejo nes prie stalo tik visi praverkem ir apetito nebuvo,liko 5 metuku broliukas kiti jau buvo vyresni,maziukui buvo be galo sunku mane vadino mama ,jam labai reikejo meiles . Praejo jau 10 metu bet tos dienos niekada nepamirsiu kai ji gulejo ir jau nekvepavo,nebuvo svenciu kad neverkciau , tai labai sunku, puikiai suprantu kaip visos jauciasi kas yra prarade mylima zmogu,man jos labai reikia,taip norisi atsiverti ,isisneketi bet nera kam,turejau mociute savo antra mama bet ji po mamos taip pat greit mire ,atrode viskas man gyvenimo nera, verkiu ir dabar,na issiverkt sveika o ir paskui lengviau, turiu vaika stengiuos but stipri nes jam esu as reikalinga linksma,bet kad praeis ir daug metu niekada nepamirsiu mamos,mociutes tas skausmas jis visada bus viduje stengiuos per daug negalvot bet kartais mintys pacios lenda, sunku kai prarandama mylimus zmones nera turbut didesnio skausmo ir tustumos jausmo.

VISOMS DIDELIOS STIPRYBES!!!!!!!!!!

As tikiu kad mes susitiksime kitame gyvenime,ir noriu tiketi kad ji mane mato ir dziaugias mano seima,taip galvoju ir man buna truputi geriau