na tikrai palyginus su tuo juoduoju periodu tai kažkoks atokvėpis, aišku dar buna ir liudnesnių min. vis dar dažnokai sapnuoju jos darbą, atrodo kad ateinu ir randu ją dirbančią toje pačioje vietoje
QUOTE(Paix @ 2011 03 03, 15:02)
O aš visada ir anksčiau sakiau, rengiuosi taip kaip jaučiuosi.... Todėl tikriausiai ir juodus tesirengiu...
As pirmais menesiais po mamos mirties nesojau juoda spalva, tiesiog as joje ilsejausi, tai buvo mano liudesys. O del broliu seseru tai, turiu sese 5 metais jaunesne uz mane, ir matau,kad jai daug sunkiau nei man, ir net kartais ji laukia paramos daug daugiau is manes...Aisku stengiuosi, jai visaip padet.Jai buvo tik 16 kai mire musu mama.Ja paeme globoti mamos sesuo i savo seima, bet vis tiek, as jai likau arimiausia, vis tiek nebuo ir nera tos tikros meiles,kad ir kaip ja stengesi myleti, vis tiek tetos vaikai buvo ir bus patys paciausi, kaip ir musu mamytei butume mes.
Sveikos, perskaičiau ką jūs visos rašėt ir apėmė liūdesys,bei prisiminimai kaip viskas buvo kai mama buvo su mumis. Žinau,kad nieko nepakeisiu,bet kitaip neišeina,visada ją prisiminus pasidaro labai liūdna ir ašaros pradeda kauptis akyse,nors dauguma ir sako,kad laikas gydo žaizdas,tačiau manau,kad žaizdos tik apmažėja,bet neišnyksta,nes nors jau 4 metai kaip mamos nėra šalia,tačiau vis tiek jos besąlygiškai trūksta norisi daug ką pasakyti, atsiprašyti, paprašyti patarimo ir panašiai,bet....
Beje skaičiau apie jūsų idėją dėl naujų namučių,manau,kad tai puiki idėja
Stiprybės Jum visom
Beje skaičiau apie jūsų idėją dėl naujų namučių,manau,kad tai puiki idėja
Stiprybės Jum visom
QUOTE(Monika_150 @ 2011 03 16, 20:04)
,tačiau vis tiek jos besąlygiškai trūksta norisi daug ką pasakyti, atsiprašyti, paprašyti patarimo ir panašiai,bet....
Labiausiai noriu ją apsikabinti... Dabar pavasaris,bunda gamta, gražu...džiaugiasi širdis. Kaip gaila mamytė nebegali to pamatyti...pasidžiaugti
aha, bet kaip ten bebutu džiaugiuosi bent tuo, kad galėsiu dažniau ją aplankyti, nunešti jai gelių, labai mėgstu tai daryti, jos žydi ištisą vasarą...
QUOTE(mamax3 @ 2011 03 16, 21:06)
Labiausiai noriu ją apsikabinti... Dabar pavasaris,bunda gamta, gražu...džiaugiasi širdis. Kaip gaila mamytė nebegali to pamatyti...pasidžiaugti
Skaudžiausia yra kai matai kaip visi sveikina savo mamas,džiaugiasi kartu su ja ta diena,akyse susikaupia ašaros ir norisi pravirkti. Visi tie koncertai per televiziją skirti motinos dienai yra tikrai man nepakeliamas išbandymas,nes atgyja visi prisiminimai apie mamą. Tačiau kai žinai,kad tu negali nieko daugiau padaryti kaip tik aplankyti jos kapą ir taip lyg ir pabūti kartu su ja atneša truputėlį džiaugsmo,bet niekas neatstos būvimo kartu su mama.
Pernai sode mes visą pakelę apsodinom Mamytės mėgstamom tulpėm , dar kažkaip buvo prasitarus, ar pamatys jas pražydusias, deja...Nebent iš Anapus....
Be galo sunku be Jos, be Jos šypsenos, palaikymo, užtarimo...Atrodo, tai nesenai Ji paliko mus, o jau kovo 22 d. bus 7 mėnesiai...
Ar laikot mamukai savo Mamos nuotrauką, tą didelę, perjuostą juoda juostele?
Be galo sunku be Jos, be Jos šypsenos, palaikymo, užtarimo...Atrodo, tai nesenai Ji paliko mus, o jau kovo 22 d. bus 7 mėnesiai...
Ar laikot mamukai savo Mamos nuotrauką, tą didelę, perjuostą juoda juostele?
QUOTE(mamax3 @ 2011 03 16, 22:06)
Labiausiai noriu ją apsikabinti... Dabar pavasaris,bunda gamta, gražu...džiaugiasi širdis. Kaip gaila mamytė nebegali to pamatyti...pasidžiaugti
o gal TEN dar gražiau ir niekada nebūna šalta?
Papildyta:
QUOTE(viilda @ 2011 03 17, 14:44)
Ar laikot mamukai savo Mamos nuotrauką, tą didelę, perjuostą juoda juostele?
ne, nelaikiau. Nes mano širdyje ji gyva ir visada su manimi.
QUOTE(viilda @ 2011 03 17, 14:44)
Ar laikot mamukai savo Mamos nuotrauką, tą didelę, perjuostą juoda juostele?
Sveikutės,
Tą juostą nuėmiau ir nuotrauką laikiau kokius 3 metus svetainėj ant lentynos... Dabar laikau kitą- pieštuku pieštą jos portretą... Man taip fainiau gyventi... su ja kartu...
...aj, užeina- pakalbu, paklausiu jos, ar gerai darau... 
.Gal namiškius tai ir nervuoja, nežinau, niekada neklausiau
.
Aš kiekvieną rytą pradedu nuo mamos kambario aplankymo... Aš ją slaugiau paskutinius 4 metus.... tai kojos pačios ten veda kaip anksčiau... dažnai paglostau nuotraukytę ir jei lieku namie, visada uždegu žvakelę... Grižus iš darbo visada einu vėl į mamos kambarį... Dar labai mažai, pusantro mėnesio kai mamukas nebe su mumis
QUOTE(Soul @ 2011 03 17, 21:31)
Dabar laikau kitą- pieštuku pieštą jos portretą... Man taip fainiau gyventi... su ja kartu..
Aš ir nelaikau, man Ji gyva čia, mano širdyje, kažką gražaus irgi norėčiau piešto rankom
