Išgyvenau daug - ir nesuvokiamas prognozes (gyventi liko 2-4 sav.), ir atsisveikinimą su ja gyva, ir draskantį susitikimą prie karsto ( kaip sunku, negaliu valdyti ašarų..................), paskutinį atsisveikinimą laidotuvių dieną, kai žinojau, kad jau daugiau niekada nebepaliesiu jos rankų (ir man nesvarbu, kad jos šaltos! jų iš vis nebebus.........), ir kažkokį keistą nusiraminimą iš kart po laidotuvių, ir kažką panašaus į paniką kitą dienų po laidotuvių, prasidėjus atlydžiui (juk mano mylima mamytė viena, jos kūną skalbia šaltas atlydžio vanduo, per plaukučius, ant pagalvėlės bėga šaltas vanduo ) ir porą trejetą mėnesių širdį veriančio skausmo (nežinau kodėl, bet aš ją vis matydavau gulinčią giliai po žemėmis ir bandydavau suvokti kaip ji atrodo dabar, skaudu buvo suvokti, kad tas taip mylimas kūnas, jau ne šalia tavęs, jo nebėra ir greitai nebebus jo visai) ir susitaikymą, kad jos nebėra, bet kartu ir užslėptą tikėjimą ir meldimą širdies kertelėje - kažin kas turėtų atsitikti, ką aš galėčiau padaryti, kad ji imtų ir sugrįžtų............... Šiuo metu liko ilgesys, begalinis ilgesys, nėra nė dienos kad apie ją negalvočiau....................................Šeštadienį visą dieną skaičiau temutę. Jūsų mamose radau savo mamą, jūsų skausme pažinau savąjį. Tai taip artima......... Beskaitant prisiminimus apie mamas, iškilo daug prisiminimų. Ne kartą pamąsčiau - taip, va būtent taip ir mano mamytė sakydavo! Visada jai buvau DUKRYTĖ, pati mylimiausia, pati geriausia, nesvarbu, kad ir širdį užgaudavau. Buvome be galo artimos - tikros draugės. Niekada nepamiršiu jos žodžių, pasakytų paauglystėje, kai svarbiau už mamos nuomonę, man būdavo draugių: "Dukryte, pasipasakok man - kas blogai ir kas gerai. Draugės lieka draugėmis - jos ir apgauti gali. O mama niekada nelinkės savo vaikui blogo.". Tik po daugelio metų tai realiai suvokiau, kai įsitikinau, jog tikrai - draugės lieka tik draugėmis..... Tik mama yra vienintelė, kuri teisingai patars, kuri paguos ir išklausys. Ji buvo tokia švelni ir dėmesinga mums su broliu - tai visada žinojau, bet praeitą savaitgalį beskaitant jos laiškus buvau apstulbusi, nes suvokiau, kad ji mus dar stipriau mylėjo, nei kad aš įsivaizdavau jai gyvai esant - kiek švelnumo, kiek meilės, kiek pasiaukojimo kiekviename žodyje...... Netgi ir barantis..... Ir tikrai, net iškamuota chemoterapijų ji keldavosi rytais iš lovos, kai pas ją grįždavo jos mylimas sūnelis ir ruošdavo jam pusryčius, kad ir kiek ją bebarčiau........ Giliai atmintyje įstrigo dar atrodo visai nesenai išgyventi prisiminimai.... Beveik lygiai prieš metus su savo sūneliu svečiavomės mano gimtuose namuose, mama jautėsi prastai - mačiau tai, bet ji nesiguodė. Mano sūnelis vyturiukas, keliasi labai anksti. Tik išgirdusi, jog jis jau nemiega, ji kęsdama skausmus atklibinkščiuodavo į mūsų kambarį ir šypsodamasi lyg saulutė mus pasveikindavo: "Labas rytas! Kas čia nemiega?
". Ir žaidžia su anūkėliu, o aš pykstu "Mamyt, nu ko nemiegi??? Tai tegul jis pažaidžia vienas valandytę, paskui visi kelsimės... O dabar, kai tu ateini, tai ir man visi miegai prasiblaško..." (o kad kas dabar sugrąžintų tas akimirkas - nemiegočiau ir visą naktį ). Kai pavargsta, atsisėdusi ant lovos krašto tyliai kenčia skausmus, nors aš viską girdžiu: "Mmmmmmmmm.... mmmmmm......". Aš vėl baruosi: "Eik į lovą - gi pavargai...". Bet ji manęs visai neklauso. Po 2 mėn. ji mirė... Jautė jos širdis, kad nebe daug liko gyventi, norėjo ji atsidžiaugti kiekviena akimirka su taip mylimu pirmuoju anūkeliu Taip veriančiai skaudu, kad mano sūnelis jos jau nebeprisimins, nebeprisimins kaip ji jį mylėjo........... Ir ta diena prieš pat šventes, kai parvežiau jai nuotraukėlių su anūkais (mano mažajam tada nebuvo nė mėnesio), kad galėtų pasidžiaugti ir nuolat turėti su savimi ne tik dičkio, bet ir mažylio nuotraukėlių... Tik pamačiusi pirmąją nuotrauką su mano vyresnėliu kaip ji nudžiugo! Pradėjo kviesti mano tėtį, bet tėtis atsikalbinėja "Kas yra? Vėliau ateisiu...", bet mama apimta euforijos, pilnomis džiugesio akimis ( 
) kviečia "Greičiau! Negaliu laukti"; tėtis atskuba, o ji rodo nuotrauką "Žiūrėk - ROKAS", mes su tėčiu nutylame (nes mums nesuprantama to džiugesio priežastis - na, taip, Rokas, na, ir kas...), o mama pajutusi vos sekundę stojusią tylą lyg pasiteisindama sako "Bet koks jis gražus..." ir glosto nuotraukėlėje anūką savo šiltu šiltu žvilgsniu Tiek daug prisiminimų....... Atrodo aprašyčiau ir tą, ir aną situaciją......... Bet, et..... Ir taip daug išsiplėčiau....Šnekėjote kaip savo mamoms rinkote karstelius, įkapes. Man neteko to daryti, nes kai ji mirė, aš buvau už šimtų kilometrų (ir dėl to dabar save kaltinu - tai kas, kad vyresnėlis dar labai nuo manęs priklausomas buvo, tai kas, kad ant rankų vos gimęs kūdikis, gal kažkaip ir man būtų pavykę TAVE paslaugyti, šalia pabūti, atsisveikinti dar kartą, pajausti tą kančią, kurią jautei ir kuriai net morfijus jau nepadėjo - gal bent kraštelį kančios ir aš galėjau prisiimti, kad TAU būtų lengviau
). Ką galėjau padaryti, tai tik išrinkti vainiką... Ėjome kartu su vyru. Dėl vainiko nusprendžiau labai greitai - pats gražiausias mano mamytei! Renkame juostą. Perskaito pirmąją. Sakau: "NE". Antroji: "MAMYTE, TU MAN GYVENIMĄ DOVANOJAI, O AŠ TAU JO GRĄŽINTI NEGALIU"......................... Čia man kojas pakirto, gniužulas gerklėj stojosi, nieko pasakyti negaliu. Matau pardavėja jau ima kitą juostą, o aš nieko negaliu pasakyti lyg stabo ištikta. Vyras atsisuka į mane, o man pradeda tekėti ašaros..... Be žodžių jis supranta ir skuba sakyti "Šitą ŠITĄ!" Tai tokie teisingi žodžiai, būtent taip ir jaučiausi, galėjau pati į žemę sulysti, kad tik Mamytę atkelčiau Daug prisiminimų likę.... Bet labiausiai gaila laiko, kuris būtų buvęs, laiko su JA. Kaip JI būtų džiaugusis anūkais, kaip JĄ jie būtų pamilę, kaip mes šnekėtume šnekėtume šnekėtume - dar tiek daug temų liko neapšnekėtos ar net nepaliestos, kaip JI išmokytų mane būti tokia mama, kokia JI buvo mums su broliu
Manęs neguodžia žodžiai "Visi mes išeisime - vėliau ar anksčiau...", o juos taip dažnai girdžiu. Man tada tik kyla klausimas ir netgi pyktis "Kodėl??? Kodėl dabar? Kodėl ne vėliau?". O ji taip norėjo gyventi.... Ir ant jos paminkliuko bus iškalti žodžiai: "Aš kaip ir jūs norėjau gyventi, aš kaip ir jūs norėjau mylėti". Tikrai taip ir buvo - ji ne kartą kartojo - dabar galėčiau gyventi ir gyventi, visi rūpesčiai praeityje, gerus vaikus užauginau, jau jie patys stovi ant kojų, dabar galėtume kaip du senukai su tėčiu gyventi, bet neeee, JIS - DRAUGAS prisikabino... Draugu jį vadino vėžį ir vis kartodavo "Vis tiek aš tave nugalėsiu!". Ir mes visi šventai tuo tikėjome, nes ji buvo visų mūsų saulė, visos mūsų šeimos variklis. Net negalėdavau suvokti, kad jos nebebus, atrodydavo, kad tuomet pasaulis sustos....... Kai naktį brolis vežė mane su vaikais namo iš šarvojimo salės į gimtuosius namus, buvo jau tamsu, sukame į kiemą - tie patys namai, tos pačios gatvės, bet...... JOS jau nebėra, JI guli TEN.... Ir tada pasidarė taip tuščia, o kartu ir keista - pasaulis nesustojo, jis tęsiasi toliau.... 
Buvo sunku ir skaudu, kad vis gi TAI įvyko 
Mama išgyveno lygiai 5 metus nuo diagnozės paskelbimo - III st. krūties vėžys . Ir kiek daug sutapimų - man, kaip ir daugeliui jūsų, Kalėdos nėra šventiškiausia šventė. Per Kūčias mama apsičiuopė guzelį, per Kalėdas man apie jį pasisakė, tarpšventiniu laikotarpiu pati lydėjau ją pas gydytojus, o iš kart po Naujųjų, ji gavo pirmąją chemoterapiją (kaip jai buvo sunku..... pamenu paskambino man, klausiu ką gydytojai sakė, o ji kūkčioja ir sunkiai ištaria - vaistus leidžia.......; man širdį diegia, bet neišsiduodu ir verčiu ją suimti save į rankas: "Na, ir kas čia tokio..... Juk neskauda...... Tai ko verki???? Viskas bus gerai!".) Pernai laukiausi savo mažylio - svajojau kokios nuostabios šventės mūsų laukia, į svečius turėjo atvažiuoti ir mano tėvai. Deja deja, ne tokių Kalėdų aš laukiau
Per Kūčias lėkėme pas mamą į ligoninę parodyti mažojo anūko (kad tik nebūtų per vėlu............, o jam tebuvo vos 2 savaitės). Kaip bijau užmiršti tą susitikimą - senelės ir anūko... Mama sunkiai pakilo iš patalo, atsisėdo, aš išpakavau mažą dovanėlę - anūką. Ji pradėjo kalbinti, tiesti rankas ir tas spirgiukas NUSIŠYPSOJO Nusišypsojo mano mamytei vos 2 sav. kūdikis! Sakau: "Žiūrėk, mamyt, šypsos!". Jų susitikimas buvo toks šiltas, deja, mažasis to neatsimins ir net nepažins senelės ir jos šilumos SENELĖS - ji pati norėjo būti taip vadinama, nors buvo jauna (šiemet būtų suėję 55 m.). Visos nori būti močiutėmis, o ji norėjo būti senele, nes pati turėjo labai mylimą senelę, kurią, taip pat anksti kaip ir mano mamytę pakirto vėžys... Ir kaip skaudu kai dabar uošvienė mūsų su vyru močiutes mano sūneliui vadina senelėmis. Senelė tik ji - mano mamytė, nenoriu, kad vaikams senelė asocijuotųsi su kuo nors kitu! Aš vis pataisau - promočiutė... mano mama Senelė.... Tiek daug prisiminimų, tiek daug ilgesio....
