Mamos mirtis. Kaip tai išgyventi?

#565
QUOTE(beprasmybe @ 2011 12 07, 22:18)
Dar karta ziurejau, kada ji man skambino, kada as jai, kiek kalbejom.Tiesiog negalejau istrinti...Man toks jausmas, kad vis sunkiau sirdyje...

Aš išsisaugojusi visus prisiminimus - ir Skype pokalbius, ir žinutes iš skirtingų telefonų. Noriu turėti kuo daugiau prisiminimų, kad vėliau skaitydama galėčiau prisiminti kaip ji mintis dėstė, kaip mus mylėjo, kaip rūpinosi, kuo gyveno...

Numerio nesu ištrynusi, ir artimiausiu metu neplanuoju to daryti. Mano telefone, jos numeris pirmas - taip visada būdavo. Kartą įlindau į telefonų knygą, žiūriu, jos numeriui mano sūnelių foto priskirta (dičkis primakliavojo, kol mama nematė) - taip ir palikau... Gal todėl, kad saugotų mano vaikus, gal todėl, kad ji norėtų šito... gal.. net nežinau kodėl, bet nekilo ranka trinti wub.gif

QUOTE(viilda @ 2011 12 07, 22:35)
Mamyt, kaip aš Tavęs pasiilgau...........

Brangioji console.gif cray.gif
Atsakyti
#566
QUOTE(viilda @ 2011 12 07, 22:35)
tai nors TĖTĮ  turi, aš nebeturiu ir JO...

Preitą naktį sapnavau MAMOS laidotuves...Žiaurus sapnas...

Aš laikaus, kažkaip žinau, kad turiu eiti, stengtis, dėl mažylės, dėl vaikų, negaliu nuleisti rankų, nes tokia buvo MAMA, kovotoja visą gyvenime, negaliu į viską nusispjaut, nes Ji taip nesielgė schmoll.gif

Ji buvo pati nuostabiausia, tyriausia šiame Pasaulyje...Ji taip norėjo gyvent...

Mamyt, kaip aš Tavęs pasiilgau...........


O kas Tavo Tetei nutiko, kad taip greitai pas Mama iskeliavo? Tikrai baisu ...Per tris menesius...Kaip gerai, kad vaikucius turi...Apkabinu Tave, suprantu...
Atsakyti
#567
QUOTE(beprasmybe @ 2011 12 07, 23:26)
Taip,bent Teti turiu...Nors Tetis irgi serga diabetu jau 22 metai, dabar pergyvenu ir del jo, jie su mano Mama taip graziai pragyveno 42 metus, jam sunku dabar...Kad bent vaiku tureciau...Na, gal dar turesiu, viliuosi...Suprantu teoriskai, kad negaliu pasiduoti, bet kartais taip sunku pasidaro, jog atrodo, kad nebeistversiu...Labai pasiilgau Mamos...Kiekviena diena ir dar keliskart kalbedavomes telefonu...Taip truksta tu pokalbiu...Daznai sapnuoju Mama...Po laidotuviu sapnavau, kad Mama leidzia i duobe atidengtu karstu, pila zemes, o ji prasimerkia ir sako: "Neverkit, nieko nepadarysi, reikia susitaikyti, jog mirstu..."Ir pabudau vidury nakties apsiasarojusi...Mama mire per Velines...

Puikiai tave suprantu console.gif Bus pakilimų; kai jau atrodys, kad bandai susitaikyti, vėl pratrūksi... Ir taip nuolatos... Merginos minėjo, kad laikas negydo - taip bus visada cray.gif

Bandyk išsikalbėti vyrui ar draugėms, parašyk čia savo istoriją - išsiverksi, kuriam laikui ateis nusiraminimas... Dabar tau labai sunku, viskas taip nesenai įvykę... Kai mano mama mirė, po kurio laiko, praėjus gal pusmečiui, supratau, kad aš gyvenau visiškai atitrūkus nuo realybės - daug ko nepamenu (nors gal ir pogimdyvinis tarpsnis prisidėjo...)... Reikia laiko... Laikykis console.gif Nesakau suimk save į rankas, nes ne šito reikia - dabar tau reikia, išsiverkti, išsikalbėti, kad vėliau atsirastų vietos pirmam susitaikymui su tuo, kas nutiko console.gif
Atsakyti
#568
QUOTE(Monika_150 @ 2011 04 26, 13:25)
Sveikos,artėja motinos diena,tačiau širdy ne džiaugsmas,o tik liūdesys. Dauguma gali pasveikinti savo mamas,apkabinti ir pan. verysad.gif Mąstau,gal ką nors galėtumėte pasiūlyti,kaip papuošti mamos kapą per motinos dieną,kad nebūtų kaip per kiekvieną apsilankymą kapinėse,tik žvakučių uždegimas ir mintyse pakalbėjimas su ja?  smile.gif  Norėčiau ką nors gražaus sugalvoti,bet nelabai kas lenda į galvą.  g.gif


Sveikute, perskaiciau tavo istorija, graudu, kad tokia jaunute mamos netekai...Nors ir nepazistu Taves, bet taip noretusi gyvai apkabinti...Kaip suprantu Tave ir visas kitas, netekusias Mamyciu...Pati einu is proto, negaledama susitaikyti su tuo...Arteja tokios grazios sventes, bet as ju nenoriu.............Bus pirmos Kucios be Mamos, nezinau, kaip tai isgyventi...Verkiu...
Atsakyti
#569
MAMA tavo balsą vėjai kartoja,
tu mano dienos tu mano naktys
tu mano svajos tu mano meilė MAMA.
tavo vardą amžinai kartosiu ... MAMA...

noriu tik apkabinti visas, kurioms skausmai drąsko širdį.
aš žinau, ką tai reiškia, noriu dėl to, kad niekas manęs neapkabino kaip manąją širdį drąskė skausmai. žinau kaip tai gyvybiškai svarbu, kad galutinai nepultum į nesibaigiantį sielvartą. žinau kaip svarbu rasti atramą, gaila aš jos neradau. palūžau, todėl beprotiškai ilgai gijau. ir dabar dar esu gijime, kuris niekada nesibaigs. tai kaip žaizda, kuri vis sukraujuoja... ypač dabar, kaip toks šiltas metas... kaip visi skuba į tėvų namus. nėra kur skubėti, niekas nelaukia... nieko nera baisiau kaip tai supranti.
apkabinu jus, stipriai
Atsakyti
#570
QUOTE(nelita @ 2011 12 11, 17:09)
ypač dabar, kaip toks šiltas metas... kaip visi skuba į tėvų namus. nėra kur skubėti, niekas nelaukia... nieko nera baisiau kaip tai supranti.


verysad.gif verysad.gif verysad.gif kokie skaudūs žodžiai...nebeturiu ir aš tų šiltų, kvapnių namų, kvepiančių pyragais, namine duona...neliko nieko...tik prisiminimai....
Atsakyti
#571
sėdžiu ir bliaunu skaitydama temą, nors praėjo jau 4 metai kai netekau mamytes, bet vis dar spaudžia širdelę kai kas aplinkui pamini šitą brangų žodį. Buvau 17 kai netekau jos, velniškai sunku buvo viską ištverti ir matyti kitus šeimos narius, ypač tėtį, palūžusius. Ypač suspaudžia širdelę kai per visas metų šventes visi skuba pas mamą, o aš galiu tik ant kapų nuvažiuoti ir žvakelę uždegti. Labai džiaugiuosi kad turiu nuostabų tėti, bet niekada niekas neatstos mamos rankų šilumos..tiek dar daug norėjau jos paklausti ir tiek dar daug turėjau iš jos išmokti.. cray.gif
Atsakyti
#572
QUOTE(beprasmybe @ 2011 12 07, 22:18)
Siandien galvojau, kad jau reikia istrinti Mamos nr. is mobilaus kontaktu, ziurejau ziurejau, bet nepajegiau...

Man irgi pusmetis kaip ranka nekyla trinti jos numerio...

QUOTE(viilda @ 2011 12 07, 22:35)
Ji taip norėjo gyvent...

Taip, ji taip norėjo gyventi... Ji perėjo nesuvokiamą pragarą, kad gyventų. Ir veltui, visa tai veltui...

QUOTE(Diax @ 2011 12 07, 23:41)
Bandyk išsikalbėti vyrui ar draugėms...

Man kažkaip neišeina to padaryti. Visi, žinoma, supratingi, bet kai pradedu kalbėti.. Suprantu, kad realiai nieko nepasakau, tas širdies maudulys nenusakomas žodžiais...

QUOTE(gabik @ 2011 12 14, 18:33)
Buvau 17 kai netekau jos, velniškai sunku buvo viską ištverti ...

Mano broliui, praėjus keletui dienų po mamos mirties, suėjo 17-lika. Man taip baisu dėl jo! Atrodo absoliučiai atsiribojęs, lyg kitame pasaulyje. Bandžiau ne kartą kalbėti, o jo atsakymas: Na, ką, matyt, taip buvo lemta / Nieko nepadarysi / Yra kaip yra....
Ir nesuprantu, kas tai -- savisaugos strategija, kažkokia siena nuo realybės ar dar kas. Jis matė daug baisumo, ypač pabaigoje. Matė tai, ko gal ir neturėjo matyti. Ir vaistus leisdavo, ir basoną nešiodavo, ir ... Niekada neparodė, kad jam tai kažkas nemalonaus ar sunkaus, bet paaugliui tai negali nepalikti pėdsako.... Dabar jis mano širdies rūpestėlis - mamai tūkstančius kartų prisiekiau, kad pasirūpinsiu broliu, kad būtinai viskuo pasirūpinsiu. Šitas įsipareigojimas, tebūnie ir nelengvas, man atrodo kaip kažkokia misija, kaip tai, ką galiu padaryti vardan JOS ...


Tik šiandien prisiverčiau bent Kalėdų vainiką pasikabinti. Kasmet Kūčių važiuodavom pas mamą. Šiais metais - nevažiuosim. Nebevažiuosim...
Atsakyti
#573
QUOTE(something else @ 2011 12 21, 16:22)
Taip, ji taip norėjo gyventi...  Ji perėjo nesuvokiamą pragarą, kad gyventų. Ir veltui, visa tai veltui...


Man kažkaip neišeina to padaryti. Visi, žinoma, supratingi, bet kai pradedu kalbėti.. Suprantu, kad realiai nieko nepasakau, tas širdies maudulys nenusakomas žodžiais...

Ir mano mamytė ne kartą tai kartojo verysad.gif Ir ant jos paminklo iškalta: "Aš kaip ir jūs norėjau gyventi. Aš kaip ir jūs norėjau mylėti". Vėžys? verysad.gif


Man labai padėjo šita tema - išsiverkiau iš širdies beskaitydama, berašydama. Gavosi kaip savotiška terapija. Po to atėjo nusiraminimas, nes prieš tai nė dienos, nė akimirkos negalėjau jos paleisti iš minčių verysad.gif Laikinas tas nusiraminimas - žinau tai, bet šiuo metu man lengviau. Ir dabar jau žinau - kai bus ypatingai sunku, su ja galiu pasišnekėti per laiškus ar berašydama atsiminimus - lyg mūsų dienoraštį. Man tai padeda wub.gif

QUOTE(something else @ 2011 12 21, 16:22)
Tik šiandien prisiverčiau bent Kalėdų vainiką pasikabinti. Kasmet Kūčių važiuodavom pas mamą. Šiais metais - nevažiuosim. Nebevažiuosim...

console.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Diax: 21 gruodžio 2011 - 17:35
#574
QUOTE(something else @ 2011 12 21, 17:22)
Dabar jis mano širdies rūpestėlis - mamai tūkstančius kartų prisiekiau, kad pasirūpinsiu broliu, kad būtinai viskuo pasirūpinsiu. Šitas įsipareigojimas, tebūnie ir nelengvas, man atrodo kaip kažkokia misija, kaip tai, ką galiu padaryti vardan JOS ...
Tik šiandien prisiverčiau bent Kalėdų vainiką pasikabinti. Kasmet Kūčių važiuodavom pas mamą. Šiais metais - nevažiuosim. Nebevažiuosim...


atrodo, kad rašai apie mane verysad.gif aš ir broliu rūpinuos, padedu leist į mokslus, MAMA sakydavo, kad jo ji neišleis į mokslus...deja, taip ir įvyko...

Liūdnos tos šventės, gal dėl vaikų tik jas reikia švęst... bet nebėra to laukimo,va pas MAMĄ važiuosim, kaip aš laukdavau..........Liūdna, vien apie tai pagalvojus....
Atsakyti
#575
QUOTE(Diax @ 2011 12 21, 17:34)
Vėžys? verysad.gif

Taip...

QUOTE(Diax @ 2011 12 21, 17:34)
...su ja galiu pasišnekėti per laiškus ar berašydama atsiminimus - lyg mūsų dienoraštį. Man tai padeda  wub.gif

Man vis kyla minčiųrašyti - kalbėtis. Net nežinau, kodėl nesiryžtu... Gal kad vis dar jaučiu savigraužą ir kaltę, kad kažko iki galo nepadariau, kad ne taip padariau, kad trūko supratingumo, pakantumo, kad kad kad...

QUOTE(viilda @ 2011 12 21, 19:47)
bet nebėra to laukimo,va pas MAMĄ važiuosim, kaip aš laukdavau..........

Būdavo važiuodavom į kaimuką, o aš traukiu automobilyje iš širdies "Coming Home for Christmasssss!.. "... : )


Diax, aš tą "laiko duobę" išgyvenau mamai susirgus. Tie ketveri ligos (beveik be jokio atokvėpio) metai -- ištrintas, dingęs laikas. Visiškai neprisimenu, kaip tuo metu gyvenau, kas vyko mano asmeniniame ir net profesiniame gyvenime. Tik ligoninės, gydytojai, nerimas, nerimas ir dar kartą nerimas...
Atsakyti
#576
Mano mama irgi sirgo vėžiu. Jos ligos aptikimas susijęs su žiemos šventėmis verysad.gif Per tuos lygiai 5 metus, pragyventus su vėžiu, aš visad tikėjau, kad mama TIKRAI pasveiks! Ir ji tuo tikėjo!... Prisileisdavo mintis, kad vis tiek turbūt teks anksčiau išeiti, bet buvo stipri - labai stipri wub.gif Net sunkiai sirgdama, likus porai savaičių iki mirties, ji kūrė ateities planus, nors čia pat prasitardavo - paskutinės šventės kartu cray.gif cray.gif cray.gif Ir aš neprisileisdavau minčių apie mirtį - stipriai tikėjau, kad mamai pavyks pasveikti - tai bus stebuklas ar jos pastangų dėka, bet tikrai pavyks pasveikti... Nes kitaip negali būti... Neįsivaizduoju gyvenimo be jos... Pasaulis sustos... Deja... Gyvename toliau, bet jos nebėra... cray.gif

Kadangi neprisileisdavau minčių apie mirtį, man buvo neįsivaizduojamai sunku sužinojus gydytojų prognozes - 2-4 savaitės... Bet net ir tada, ją pamačius, tikėjau - tikrai ne, pavasario tikrai sulauks...

Gal todėl, kad bėgdavau nuo minčių apie mirtį, jos ligos metu nebuvau patyrus to, ką teko išgyventi jai išėjus cray.gif Daug ko nepamenu, bet tuo metu buvau nesenai pagimdžiusi, tai iki šiol nesuprantu ar hormonai mane valdė ir protą susuko, ar gedulas...
Papildyta:
Beje, something else, tikrai išbandyk rašymą. Sakai, kad jauti savigraužą - ir išliek tai ant popieriaus, kalbėdamasi su mama. Popieriaus lapo nematysi, ašaras išlaisvinsi, bet, manau, tai tikrai padės. Net ir kaltės jausmą (žinoma, kurio neturėtum jausti, nes tikrai tikiu, kad viską padarei dėl savo brangiausios wub.gif verysad.gif ) bent laikinai sugebėsi sumažinti 4u.gif
Atsakyti