Mamos mirtis. Kaip tai išgyventi?

Netekti MAMOS baisu,juk ji musų dalis.Prieš 5 metus palaidojau tėtį ir dabar sunku,gaila,atrodo galėjau ir išgelbėti jei būčiau stipriau paspaudusi,kad gydytusi Mama irgi serga,kai pagalvoju kai ateis diena kai jos neteksiu...Juk artimesnio nei mama nieko nėra tik ji myli be jokių išlygų.

butent tik ji myli ir supranta.tai praleisk kuo daugiau laiko su ja o as kartais pagalvoju apie posaki kuri pasake kunigas per mamytes laidotuve,kad ir dangui reikia geru zmoniu.

Užjaučiu... Rytoj bus lygiai penki metai kai nebeturiu savo mamos... Išėjo netikėtai... jauna... tiek daug nespėjusi padaryti... Bet ką, gyvenimas tęsiasi.

Aš kartais galvoju, kad gal esu nenormali. Taip, buvo labai sunku, taip, skaudėjo, taip, dar ir dabar kai prisimenu, pasidaro liūdna, kad Jos nėra. Bet nemoku gyventi skausmu. Po laidotuvių grįžau į bendrabutį (studijavau tuo metu) po savaitės ir negalėjau būti užsidariusi tarp keturių sienų. Stengiausi nebegalvoti, nebeanalizuoti ką būčiau galėjusi padaryti, ką dar reikėjo pasakyti, ko nepadariau ir pan. Tiesiog gyvenau toliau. Gal po mėnesio jau ėjau su draugais į klubą... neapribojau savo gyvenimo niekaip. Gedulas buvo širdy, bet išoriškai jo nesimatė... Tada supratau, kad nemoku gedėti. Negaliu vaikščioti metus apsiverkusi ir liūdna, niekur neiti... Gal nemokėjau, nes per jauna buvau...



Dabar, kai turiu vaiką, irgi dažnai pagalvju, kad viskas būtų kiek kitaip, jei mama būtų šalia

O aš atvirkščiai, labai dėkinga tėčiui, kad neaukoja mums savo gyvenimo, kad susirado gerą moterį, su kuria kartu gyvena. Jis ne tas žmogus, kuriam gera vienam, kuris galėtų gyventi tik vaikams Dabar bent žinau, kad jie abu su broliu (jam dabar 17) pavalgę, variai aprengti... labai ramu, nes matau, kad tėtis vėl gyvena, yra laimingas ir mylimas..



Vat šitos minties niekaip negaliu atsikratyt... gal būčiau galėjusi ką nors padaryti, bet nepadariau... Suprantu, kad taip galvodama nieko nepakeisiu, bet kartas nuo karto tokios mintys išlenda...

O man taip baisu, kad net negaliu apie tai pagalvoti. Labai jus visas užjaučiu dėl mamyčių netekties. Būkit stiprios

Ačiū, -Lauryte-.

aciu uz grazius zodzius.is tiesu gyvenimas tesiasi kad ir kaip butu sunku..

sveikos. uzjauta visoms netekusioms artimu zmoniu. tikuisi, kd perskaitysite mano pasipasakojima.. nieka niekam neisipasakojau... tikiuosi pasipasakoti jums
ir as mamytes netekau.. savo aukseles, man ji buvo pati geriausia pasaulyje mamyte.. bet ji is manes to taip ir neisgirdo..
ji nusipelne geriausio, o gavo ...
ji nemego fotografuotis.. neturiu nei vienos nuotraukos kartu su mama.. kuria galeciau priglausti prie savo sirdies...
jau beveik 3 metai, kaip negaliu paliesti jos darbsciu, pavargusiu ranku priglausti ir pabuciuoti, kaip ji manasias glaude.. iki siol negaliu istrinti jos tel nr is savo sim kortos.. ji uzaugino 4vaikus, dorais, saziningais ir darbsciais, ant savo peciu nese visus darbus, net viriskus, o vyras...
gyvenime nemaciau jos verkancios.. lbj stiprus zmogus...
viena diena ji apciuope guzeli krutineje, o tevas net kreipe i tai demesio... tik izeide ja.. ji nusprende niekur nesikreipti ir niekam nesakyti. jaj blogejo, suzinojo visi namiskiai, iskirus manes, kadangi buvau jauniele, nenorejo, kd jaudinciausi. pora metu slepe tai nuo manes. . o tuo metu vezys ede jos kruti. klausiu: mama, kdl tavo viena krutis mazesne uz kita? atsake: viena lemenuko petnesele truko! as ir patikejau ir nuejau sau. po kazkiek laiko pastebiu vel ta pati, tik krutis buvo dar mazesne. sakau mama, vel nutruko? o ji sako taip ir sipsosi. man pasidare kazkas itartino, bet nedaejo.. sakau duok uzsiusiu.. sako, veliau pati uzsiusiu.. po kazkiek laiko, sveikata pablogejo, pas gyditoja ne eina. ziuriu pilvas padidejo, sunkiai vaiksto, pasilenkia, dazniau prigula diena, anksciau niekada to nedarydavo. pagaliau isveze ja pas gyditoja. pagulde, o as sakau brolienei, kd tik nebutu koks vezis. po poros h, suzinojau kd vezis. nuvaziavom i ligonine, o ji tik meilei man sipsojosi, o is tikruju... . Negalejau istarti nei zodzio.. nuliaido vandenis ju buvo begalo daug.. pradejo gydima, rimta operacija. po operacijos isgiveno 2metus, tada piktibines lasteles buvo paplitusios beveik po visa kuna ir kaulus.. ir nekarto nemaciau jos verkencios.. ruose mane savarankiskumui, mokino gaminti. susipazinau su nuostabiu zmogumi, dabartiniu mano vyru. tada ji pasake, kd yra rami, kd turiu gera vaikina.. visko buvo.. pora kartu manem kd jau netekom jos.. bet ji dar pabusdavo.. pries paskutinis vizitas i santariskiu onkologine ligonine. ji ant koju vos isstovejo, gyditojai tikros kiaules (nevisi) drasiai riezia viska i akis, o ji dar labiau susinervino ir jai pablogejo, kai suzinojo kd reikalas kepenyse.. turbut pirma karta pamaciau ja bijancia... siuntinejo mus is auksto i auksta, keletas kartu vos nenalpdavo, serganciu begalo daug, karsta, pasodinciau ja i invalido kresla, bet nepravaziuotumem, lbj daug serganciu koridoriuje.. niekada nemaciau jos ant tiek silpnos, tai kazkoks pragaras.. galiausiai i ligonines nevaziavo, norejo buti su mumis, mirti namie.. isejusi i lauka, pamate, kd jos pasodintas medelis dziusta.. (dave suprasti, kd ir ji po mazu gesta), bijau sumeluoti, bet atrodo i lauka ji daugiau neisejo. pries mirti, baisiausiai kankinosi apie 2-3 sav slougiau ja, nes sesuo mano laukesi.. dariau viska kas tik buvo mano jegose. kente baisiausius skausmus (visapusiskus), svirksciou jai morfiju ir ji ilsedavosi.. iki siol akise stovi tas vaizdas, kai susirinkom visi kambary kur ji gulejo, snekuciavomes.. o ji pamazu atsisedo nuliaido galva prilaikydama rankomis ir sako: ''kaip sunku skirtis''! ir tada pirma karta pamaciau jos asaras... visi puolem ir sakyti, kd dar nesiskiriam, kd dar ilgai busim kartu... ir ka mes apgaudinejam...
ji mirsta, kovoja ir nepasiduoda.... staiga uzsimiarke ir nekvepuoja.. visi pradejo verkti ir saukti mama grisk, pabusk... ji atsimerke, tarsi mus isgirdusi ir vel kovoja su mirtimi.... bet netrukus uzgeso... ir si karta visiems laikams.. amziams...
man tada buvo 17m. vaikinas kazkur pusmeti nepaliko manes vienos nei porai valandu. dbr jau metus mes seima ir turim sunu, o mama jo net napalaike ant savo stipriu, siltu,svelniu ranku, napriglaude.. mamyte... jo akis tokios pacios melinos kaip tavo... sory uz klaidas ir visa kyta... negaliu taisyti

Dana123, labai labai Tave užjaučiu... Baisu tokiame amžiuje netekti Mamos... Laikas gydo, deja, labai lėtai... Stiprybės Tau.

aciu, kd jus esate ir palaikote. yra ir mazesniu leliuku kurie netenka mamu..

Visas nuoširdžiai užjaučiu. Prieš tris mėnesius palaidojau mamą. Dabar skaičiau visų jūsų žinutes ir man bėgo ašaros. Mama mirė visiškai netikėtai. Vakare užmigo, o ryte neatsikėlė. Man buvo šokas. Iki šiol dažnai verkiu. Mažai mes su ja bendravome, nes mus skiria nemažas atstumas, tačiau dabar graužiu save, kad ne atstume buvo bėda. Viskas įmanoma. O ir mano vaikas dažnai mane pravirkdo primindamas, kad močiutės jau niekada nepamatysime. Liko daug klausimų, bet...

Užjaučiu Jus visas labai nuoširdžiai.
Kaip pagalvoju, jei aš savo netekčiau, net dabar ašaros byrėt pradeda....
Bet laikas gydo žaizdas. Svarbiausia išsišnekėt...
Tokia jau gamta. Ji žiauri. Bet patikėkit, savo vaikus laidot yra žymiai sunkiau. Jau geriau susitaikyt. Pagalvokit, o ką jos būtų iškentusios, jei jom reikėtų savo dukras laidot. Aš nenorėčiau, kad mano mamytei taip reiktų kentėt... Geriau jau aš kentėčiau....

Labas
Ar galiu į Jūsų būrelį?
Netekau mamos būdama 19 metų.Po pusantrų metų mirė ir tėtis Viena paguoda,kad tuo laiku jau turejau šeimą ir dukrytę.Neįsivaizduoju kaip tektu gyvent likus vienai
Mama sulauke mano dukrytes ir po dviejų menesių mirė po operacijos.Vat tokia liudna istorija.Jai pradečiau rašyti viska smulkei ir su detalem Jūs pakrauptumet nuo mūsų medicinos sugebejimu Man lyg šiol ašaros bega prisiminus tevus Nors visi tvirtina,kad laikas gydo,bet mane jis matyt pamiršo....Nes aš lyg šiol neapsiprantu su ta mintim,kad galėjo viskas būti kitaip....