QUOTE(pandora2006 @ 2009 06 24, 22:36)
o jusu vyrai kaip? nepalaiko jusu? pvz man su mano vyru labai gera ir jei ne jis butu simta karta sukniau gyventi jis netekes tecio tai tarp musu yra bendra daug ir pasinekam atvirai ir kai sunku isiverkiu pas ji

kaip sakau dievulis nepaliko manes visai vienos dave dovana

o neuzilgo busiu pati mama, ir stengiuos buti tokia gera mama kokia as turejau
Mane vyras palaike mane nuo pat tos akimirkos,kai atkeliavo TA zinia...Jie puikiai sutare su mano MAMA.As ne karta uzpavydejusi,kaip jie telefonu juokauna vienas su kitu.Labai nuostabiai sutikdavo.Maciau ,kad jam tai buvo ir savotiskas sukretimas.
Per daug nekraunu ant vyro peciu savo sirdgelos.Ir ne todel,kad supras-nesupras-tiesiog matyt esu ne is tu zmoniu,kurie apie savo skausma daug kalbetu.Jei noriu issibliaut,stengiuosi tai daryt,kai esu viena.O jeigu tuo metu sugrizta-tiesiog apkabina.Zinoma ,jau kartais isgirstu,kad "reiktu nurimti,susitaikyt",bet nepykstu-jis juk nepatyres tai.
Mano vyras labai pasikeite ir savo tevu atzvilgiu.Anksciau uzbegdavo ar paskambindavo karta per 1-2 sav.,o dabar pastebejau,kad skambina kasdien,tiesiog -paklaust,kaip jiems sekasi.Visai neseniai,jis prasitare,kad po mano MAMOS laidotuviu labai perkainavo daugeli dalyku -pradejo vertint kiekviena buvima artimu zmoniu-ypac savo tevu.
Bet labiausiai as jam dekinga uz tai,kad jis labai stengiasi padeti man palaikyti likusi viena teti.Esu ne karta jam padekojusi uz tai.Vat sito,tikrai taip stipriai nesitikejau.Ir tas palaikymas yra toks stiprus...LABAI esu dekinga uz tai...
O tai ka as pati jauciu-pati kaip nors isnesiosiu.Tiesiog jauciu-man negali padet nieks.Tiesiog nebus tu zodziu,kurie nuramins mane.