Naujagimių išrašymas tokia iškaba puošia vienas Antakalnio klinikų duris. Vadinau ją Naujagimių išdavimas tiesiog juokingai skambėjo tie žodžiai. Kaskart, kai pro ten ėjau, sakiau, kad čia ir bus pasakos laiminga pabaiga. Neklydau. Bet tada dar nežinojau, kiek daug man reiškia tos durys ir kiek daug man reiškia tas naujagimių išdavimas...
Ten istorija baigėsi. O kada prasidėjo? Galbūt tada, kai širdyje vis stipriau kirbėjo noras turėti vaikelį; gal tada, kai širdis, atrodė, iššoks lauk pamačius dvi ryškias nėštumo testo juosteles; kai visas keturiasdešimt savaičių po širdele gyveno mažylis tiek lauktas, tiek svajotas... o gal ta sekundė, kai nedrąsiai pasibeldėme į gimdymo priėmimo skyriaus duris, ir buvo pradžių pradžia?
Na ką gi, jau 12 valandų trunkantys sąrėmiukai paruošiamieji, tačiau atsidarymas 4 cm. Į gimdyklą. Ilga ilga naktis, per kurią paruošiamieji sąrėmiai tampa tikri. Skausmas irgi jau tikras. Pagaliau rytas. Į gimdyklą susirenka visa medikų brigada ir išklauso mano keiskmų ir riksmų tiradą ką padarysi... Toliau viskas kaip pro miglą, nieko nebematau, nebegirdžiu, tik jaučiu skausmą... visiškai atsiriboju nuo realaus pasaulio ir mane supančių žmonių. Galvoju, kad aš skausmas...
Po keturių valandų į realybę grąžina švelnus gydytojo balsas: - mergaitė. Žiūriu į dukrytę, gulinčią ant krūtinės... tiek daug norėčiau pasakyti, bet tyliu nereikia žodžių, tegul akys kalba prisimenu dainos žodžius...
Tos dienos ligoninėje tokios ilgos ir kupinos nerimo, kol penktą parą pagaliau mus išgelbėja išganingas gydytojos ištartas galim išrašyti. Na ką gi mąstau pati sau naujagimių išdavimas.
Ateina seselė, paima dukrytę, susirenku daiktus ir seku paskui jas ligoninės koridoriais. Jaučiu, kaip kaupiasi ašaros. Dar sugebu pasakyti kažką panašaus į noriu namo ir nutylu...
Išeinam į lauką. Sninga. Pirmasis šių metų sniegas. Reiškia, kad baigėsi ruduo. Gražiausias gyvenime ilgas ir šiltas laukimo ruduo.
Priekyje eina vyras ir nešasi lopšį su kūdikiu. Jis MŪSŲ. Negaliu patikėti. Negalėjau patikėti viskuo kai drebančiomis rankomis nešiau vyrui parodyti nėštumo testą, kai echoskopu stebėjau mažą žmogutį, kai glosčiau vis didėjantį pilvuką, kai gydytojas ištarė mergaitė tiesiog negalėjau patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų. Netikiu ir dabar. Apsigręžiu matau tas stebuklingas duris, virš kurių parašyta kūdikių išrašymas. Taip, tai tikra. Štai pati laimingiausia pasakos pabaiga.
Šaltos snaigės krinta ir tirpsta ant veido, susimaišo su sūriomis ašaromis. Pačios nuoširdžiausios gyvenime ašaros...
P.S. Kartais vis dar negaliu patikėti. Einu patikrinsiu... Taip, tikrai lovytėj miega mažytis stebuklas. Tokiomis akimirkomis labai aiškiai prisimenu, kaip ant veido tirpo pirmosios snaigės...