prieš pora dienų mano
dvimetė iškrėtė savo pirmą didesnę išdaigą
susiruošėme vakare į parduotuvę, aprengiau vaiką ir paprašiau ramiai palaukti koridoriuje, kol aš nueisiu į automobilį pritvirtinti autokėdutę. Kadangi gyvename nuosavame name, auto stovi vos už dviejų metrų nuo durų ( visada drąsiai palikdavau mažąją kai reikėdavo išeiti į kiemą atsinešti malkų, šiukšles išnešti ar į automobilį daiktus sunešti). Vos išėjau link automobilio, man už nugaros pasigirdo lauko durų rakto trakštelėjimas

mečiau autokėdutę, puoliau prie durų ir matau (durys stiklinės) kaip mažoji pasistiebus ant pirštų galų suka raktą iš vidaus

čiupau už rankenos - užsirakinus!!! nutirpau ir širdis nusirito į kulnus. Mobilus telefonas ir visi raktai liko namo viduje, laimė, kad striukę užsimečiau, nes dažniausiai išlekiu trumpam net neapsirengus šilčiau...
Praleidau lauke pusvalandį, komanduodama dukrytei, kad ši suktų raktą, po to kad visai ištrauktų raktą (maniau kad po kiek laiko vis tiek iš darbo grįš vyras ir atrakins iš lauko savo raktu, jei tik mažylei pavyks jį iš vidaus ištraukti), bet niekas jai nepavyko - nei atrakint, nei ištraukt

galiausiai priprašiau kad atsineštų mažą kėdutę. atsinešė. tada sakau einam prie kitų durų. Iš sodo pusės pas mus yra stiklinės durys-langai iki žemės , kurios atsidaro pasukus rankeną - kaip visi šiuolaikiniai langai. Dukrytė klusniai pasistatė kėdutę ir mėgino pagal mano rodymus kelti rankeną aukštyn. Po kokių 10 minučių bandymų, jai pavyko kilstelt rankeną ir tada jau aš pradėjau šokinėt iš džiaugsmo, ploti rankom, girti kad šaunuolė, o ji susipratus, kad labai gerai daro ėmė ir iki galo pakėlė rankeną

taip aš per svetainę patekau vidun.
visą tą laiką panikavau lauke tik aš, o ji tik šypsojosi ir mojavo man rankutėm linksmai

nė kiek neišsigandus. Laimė, kad jai mano komandos iš lauko neatsibodo ir ji nesugalvojo nueiti žaisti į antrą aukštą
Apturėjau pamoką, nuo šiol net minutei į lauką neišeinu be rakto