QUOTE(Basakojė @ 2009 09 02, 07:41)
nžinau ar čia galima pavadint metimu. Po kiekvieno pragerto savaitgalio prasideda atgailavimai ir pažadai, kad daug negers. Susiima savaitei dviem, o tada pratrūksta ir atsiima daugiau nei dvigubai

pradžia buvo nuo savaitgalių, po to prasidėjo po darbo kiekvieną dieną ir taip žingsnis po žingsnio vis klipo. Jokios pagalbos nepriėmė. Šnekėta gražiuoju ir piktuoju. Nuleidau rankas ir sakiau kad daugiau negaliu su tuo kovot. Bet iš paskutinių kalbų suprau kad jis pats su savim viduje nesutaria ir da kartą nusprendžiau tiesti pagalbos ranką ir padėti gydytis, bet šį kartą jau nenusileisti, kad jis pats vienas be specialistų pagalbos gydysis. Teko ir ultimatimumą paskelbti, šeima arba...
Žinau, visur aiškina tik savo noru turi nuspręsti, bet gal jam to reikia, gal reikia gero spyrio į užpakalį kad pasirintų tinkamą kelią.
Pradėsim kovot, o kaip seksis matysim eigoje.
Padrikai mintis išdėsčiau
Nu ne, tas "vien savo noru"retai kada pasitaiko. Dažniausiai alkoholikai galvoja:"na dar šiandien pagersiu, o ryt jau mesiu", kitą dieną vėl taip pat galvoja. Taigi spyrio į užpakalį tikrai reikia ir reikia jo labai smarkaus ir ne vieno, nes kitaip tai gali tęstis ir tęstis... Mes jau irgi buvom nuleidę rankas, nes kalbėta, maldauta, verkta, rėkta, pyktasi buvo milijonus kartų. Kai nuleidom rankas sakėm, kad lauksim kol žmogus pats supras ir užsinorės. Bet po kelių savaičių pamatėm, kad degradacija vystosi nesveiku greičiu, alkoholis liejasi laisvai, o ligoniui viskas darosi dar giliau DZIN...
Nu ir ką, eilinį kartą pagailo artimo sveikatos, tada vėl prasidėjo pokalbiai apie gydymą. Dabar labai džiaugiuosi, kad vėl ėmėmės "spardyti užpakalį", nes dabar pagalvoju, kad jei kažkas ligoniui būtų nutikę(tarkim žiauriai sušlubavus sveikata)-poto gailėčiausi ir graužčiausi, kad ne viską išmėginom ir ne viską padarėm, kad jam padėti...

Žodžiu, manau elgčiausi taip pat- bandyčiau iškelti ultimatimumą. O kai jau pateksit pas gydytojus, jie patars ir pasakys ar elgiatės gerai