Mišrios šeimos

MB nemoka lietuviskai galima sakyti nieko - nei jis skundziasi, nei jam trukdo. Mano sesuo puikiausiai kalba angliskai, mama taip pat moka siek tiek angliskai, o tevukui pavertejaujam. Sugyventinis uzsienio salis vertina tik per viena prizme - zvejyba Tad jam Lietuvoje nera idomu. Pries susipazindama su mb, as jau buvau pramokusi kazkiek tos salies kalba, bet tarpusavyje vistiek mes bendravome anglu kalba. Ir tik kai laukiausi, nusprendeme, jog musu seimos kalba tos salies kalba ir pabaigem bendravima anglu kalba.
Dabar turbut mane suvalgysite, bet as su savo vaiku veik nekalbu lietuviskai. Is pradziu visuomet, kai sugyventinio nebudavo namuose, kalbedavau lietuviskai, o gryzus mb i namus, persimesdavau i kita kalba. Bet... Vaiku darzeliuose kiekvienais metais daro vaiko vystymosi testus. Ypatingai jie svarbus paskutiniais darzelio metais, tai parodo ant kiek vaikas yra pasiruoses mokyklai. Mano va buvusi kaimynka (jos vyras irgi ne lietuvis) gavo labai aiskia nuoroda is pedagoges - dirbti daugiau namuose su tos salies kalba.... Tas pats testas parode ir mano mazes kalbos spragas. Todel nuo to laiko visas jegas skyriau, kad vaikas butu pasiruoses mokyklai ir kad mokykloje sektusi geriau.
Labai klystate, jei manote kad visi vaikai yra gabus ismokti kalbas. Man tenka dirbti verteja, ir didzioja dali vertejauju darzeliuose ir mokyklose. Kuo tevai labiau siekia integruotis i tos salies gyvenima, tuo geriau sekasi ju vaikams mokyklose

Sutinku, kad tėvų pastangos yra labai svarbios. Bet tačiau vis dėl to yra labai normalu, kad dvikalbiai vaikai turi problemų pradžioje. Vėliau jie persilaužia ir vėlesniame amžiuje pasiveja bendraamžius. Čia tas pats kaip vaikų mokymasis skaityti ar skaičiuoti. Visi išmoksta skirtingu laiku, bet galutiniai rezultatai gali būti pavėlavusiųjų naudai

taip ir yra, kaip rašo Lilė supynėse. Nereikia bijoti ar vengti to persilaužimo laikotarpio. Tai žinoma, kad pačioje pradžioje dvikalbystėje gyvenanties vaikams sunkiau vienu metu keliom kalbom, nei tiems, kurie tik viena kalba kalba, bet po to viskas keičiasi. Juk ir tuomet, kol nelanko mokyklos, vaikai ankstyvoje vaikystėje gali vienu metu kalbėti keliom kalbom, keisti žodžius į lengvesnius, užsimiršti, painiotis, greičiau pasakyti tai, kas "ant liežuvio galo". Bet jiems reikia padėti ir ramiai, kantriai padėti, su korekcijom, priminti žodžius. Vėliau ir mokykloje besimokant papildomai mokyti kalbų, gimtosios ir antrosios.

Sutinku 1000 procentų
Papildyta:


Mama matyt bando būti labai europietiška

Dar karta pakartosiu - vaikai buna labai skirtingi Nemazai emigrantu vaiku iskrenta is vyresniu klasiu, nes taip ir neperlauze saves, nepritapo prie klases. Vaiko pritapimas klaseje yra galingas stimulas. Bet kaip tam vaikui pritapti, jei mama grus tik lietuviska televizija, lietuviskas knygas ir pan.

Mano vaikas gime kitoje salyje ir visa ateitis bus toje kitoje salyje. Nematau, kodel as tureciau vaikui sunkinti kelia. Jei as isikandusi laikysiuos lietuviu kalbos, tai kai tetukas isvaziuoja 2-3sav, kaip bus su namu darbais? Kai tetukas per menesi turi 2-3 laisvas dienas, laukti kol paaiskins gramatikos taisykles ir t.t.?


Ta emigrante mama nuo kazkotais turi pradeti Ypac jei gauna is pedagogu ne viena "svelnu" patarima, kad laikas ir mamytei pasidometi tos salies kalba, ir parodyti interesa juos supanciai aplinkai.
Nesu ejusi i jokius kalbos kursus (paprasciausiai tam neturejau ir vis dar neturiu galimybes). Tad mano pradzia buvo, va kaip ta emigrante "kur mama normaliai nemokedama angliskai, su baisiu akcentu kalbina vaikus angliskai". O dabar as dirbu verteja

O ji ale lietuvoje anglu kalbos mokytoja pradiniu klasiu buvo.... suprantu, namu darbus paaiskinti angliskai, arba pamokas kazkokias daryti, bet mano nuomone namuose buitiniai dalykai, abieju lietuviu tevu seimoje turetu buti lietuviskai... Ir cia tik mano asmenine nuomone. Pati kolkas vaikuciu neturiu, bet jau galvoju kaip reikes vaikus trimis kalbomis prakalbinti... tikrai, nemanau,kad bus lengva.... o anglu tures buti pagrindine,kadangi ja bus nuolatos kalbama namuose...

Aš tau tik vieną patarimą noriu duoti, kad kai turėsite vaikučių, labai aiškiai atskirtumėte kalbas, kas kokia su vaiku kalba. Ypatingai pradžioje. Labai blogai būna, kai tas pats žmogus su vaiku kalba visom dviem ar trim kalbom.

Ir aš pati anksčiau galvojau kaip čia tada pamokyti vaiką, kada reikia sakyti ačiū, viso gero ir panašiai. Bet praktikoje su mažiukais pamačiau, kad jie labai puikiai pradeda atskirti kam kokia kalba atsakyti ir tu puikiausiai gali sakyti lietuviškai, kad reikia pasakyti "ačiū" ir vaikas ta kalba, kuria reikia. O ir šiaip, jeigu pakalbėt su jau užaugusiais vaikais dvikalbėse ar trikalbėse šeimose, visi vienareikšmiškai sako, kad geriausias tėvų sprendimas buvo tiksliai atskirti kalbas: su mama lietuviškai, su tėčių jo kalba, o tėvai gali klabėti dar savo kalba.

Žodžiu sėkmės planuojant mažiukus, mes irgi planuojam ir galvojam kaip čia su tom visom kalbom tvarkysimės

Pritariu Tosk, jei vaiko nieks nesies su Lietuva, kodel reikia ji mokinti lietuviu kalbos? Lietuviu, tai, ne anglu kalba, kuri visam pasauly populiari. Tai, gal tada indu, ar dar kokia kalba mokinti? Jei, gyvena toj saly is kurios kiles vaiko tevas/mama, savaime gaunasi ta kalba kalbeti. Darzely, mokykloj vaikai kalba irgi tos salies kalba. Jei, i kita sali isvaziavo abu tevai, suprantama, namuose kalba savo kalba. Bet, tikrai gaila vaiku, kai namuose TV, knygos ir visas bendravimas tik lietuviskai. Suprantu, jei tik laikinai tevai isvaziave, tai geriau leisti vaika i privacia anglu mokykla. Kaip, daro dauguma diplomatu, specialystu. Bet, jei seima nusprende visam laikui pasilikti toj saly, turi integruotis patys ir padeti savo vaikams. Teko parduotuvej girdeti, kai paauglis prase tevu nekalbeti savo kalba. Manau, vaikai ta isgyvena. Jie ne savo noru isvaziavo i kita sali. Tai, leiskim, jiems jaustis pilnateisiais tos salies kurioje gyvena pilieciais.

Na jau ir pasakėt dar nesu sutikus nei vieno užaugusio dvikalbėje ar net trikalbėje šeimoje, kuris gailėtųsi tokio tėvų sprendimo. Visa Amerikos lietuvių karta yra išaugusi mokėdama lietuvių kalbą ir jie tuo didžiuojasi, o aš džiaugiuosi už juos.

Man asmeniškai būtų labai skaudu, jei mano vaikai nešnekėtų lietuviškai. Šiandien mes visi esame tokie migruojantys paukščiai, kad išmoktos kalbos ant kupros nenešiosi, o ką gali žinoti, gal kada grįšite į Lietuvą gyvent, o kaip tada? O kaip kalbėti su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis? Kaip lietuviška šeimos dalis? Ir galiausiai vaikus reikia auklėti taip, kad jie nesigėdytų savo tėvų kalbos.

Vaikus deje aukleja ne tik seima.
Nezinau kur Jus gyvenat, bet cia NO, nebuna tokiu ziniu kuriose neminetu lietuviu. Aisku, tik is blogos puse. Taip, kad turbut yra ko gedintis paaugliams.

Kalbu, tik apie tokias seimas, kurios savo ateiti mato toj saly, kurioj gyvena. Taip, kaip lietuviams uzkliuna(ir man tuo laiku), kai gyvendami kitatauciai LT, nesimoke lietuviu kalbos. Teko ir cia forume girdeti pasisakymu, kai rusu tautybes vaikai buvo diskriminuojami.
Kalba mokintis tik, del to, kad susikalbeti su giminem, tai cia yra didele prabanga. Beje, dabartinis jaunimas moka anglu. Beveik visose salyse. Taip, kad galima susikalbeti norint.
P.s. Mano anukas su mano tevu neseniai labai graziai susikalbejo. Vienas norvegiskai kitas lietuviskai.

Papildyta:
Lile, Amerikos lietuviai buvo isginti is savo salies. Jie, puoselejo kalba, nes turejo vilties gryzti i Tevyne.
Dabartiniai migrantai, savo valia renkasi kita sali. Tai, ir turi gyventi toj saly, kaip pilnateisiai pilieciai.

Jie puoselėjo kalbą iš pagarbos savo Tėvynei, šaknims, protėviams, apskritai. Tiesą sakant man keista skaityti tai, kaip nurašote kalbą, kad ji nieko neverta, kad vaikams to nereikia, per sunku kelios kalbos, kad vaikai neturi mokėti, jei parašyčiau, kad esu šokiruota, tai būtų arčiausiai tiesos. Kalbą reikia mokėti visų pirma dėl savęs, o ne vien kad su giminėm susikalbėti. Tas parašymas taip pigiai skamba, kad trūksta žodžių Tai, kad NO diskriminuoja kitataučius, tai jų problema, o ne kitataučių. Tik atsiprašant debilas negali suprasti elementaraus dalyko, o kalbam apie pedagogus, kad tūlas norvegas skirsis nuo mišraus, bet mišrus gyvenime bus žymiai labiau išsilavinęs, imlesnis, gyvenime visada bus užsienio kalba trečia, o ne antra, tai gi, žmogus su kitokiom ir platesnėm galimybėm, savaime nuo mažens.

Jūs pažiūrėkite į kinus. Kokioje šalyje jie dirbtų, ten įsikuria, dažniausiai laikosi savo diasporos, retai būna mišrūs su kitų tautybių partneriais, bet net ir gyvendami, įleidę visapusiškai šaknis svečioje šalyje, su savais vaikais kalba kinų kalba. Moko tos šalies, vaikai jau tos šalies piliečiai pagal gimimą, bet šeimoje tik kinų kalba. O mūsų lietuviai, tie patys lietuviai, ne mišrūs, su vaikais pradeda kalbėtis angliškai. Nesvarbu, kad ne itin išsilavinę, menko proto, darbininkų klasė, bet kodėl tie menko proto tokie keisti išverstaskūriai? Iš tiesų gimtoji kalba nėra sunki, tiesiog reikia kalbėti ja ir tiek. Lai nebus toks turtingas žodynas, kai neskaitys knygų ir nemokės literatūrinės kalbos, bet bent mokės buitiniu lygmeniu susikalbėti su savais. Tėvai privalo kalbėti sava kalba, būtent su vaikais. Kaip vyras su žmona kalba tarpusavyje neturi reikšmės. Kokia TV įjungta ir kt. - visiškai nesvarbu. Jei mama lietuvė - kalba lietuviškai, jei tėtis anglakalbis - kalba angliškai. Mama gali su vyru kalbėti angliškai, bet su savo vaikais lietuviškai, tik tada jie išmoks kalbą. Čia galioja visoms šeimoms ir visoms kalboms. Negalima su vaikais kalbėti svetima kalba, jei nori išmokyti gimtosios.

Na, kodel privalo? Is principo? Jei, vaiku nieks nesies su ta salim, kurios kalba jie turi mokintis?
Ir vel, norai. Noriu, kad mano vaikas butu muzikantas, sokejas, mokslininkas ar dar kas.
Apie meile Tevynei as patylesiu. Jei, masiskai zmones priversti(taip, priversti) emigruoti, tai ar ji verta buti taip garbinama?
P.s. Patiko, vieno USA emigranto atsakymas i zurnalisto provokacini klausima: O, kaip Tevyne? I, tai jis atsake: Mano Tevyne yra ten, kur man ir mano vaikams gera gyventi.
Taip, kad mes galim gincytis iki nukritimo. Kiekvienas turim savo nuomone. As, gerbiu Jusu, nes jus gyvenat Lietuvoj ir ji yra jusu Tevyne. As gyvenu NO, ir ji yra mano Tevyne.
Ir dar, jei apie kiniecius. Tai, jie labai greitai ismoksta kalba, tos salies kurioje gyvena. Tuo, tarpu yra nemazai lietuviu pragyvene NO eile metu, bet nemoka sakinio suregsti norvegiskai. Nenori integruotis i saly, kurioje gyvena. Va, jie ir puoseleja lietuviu kalba, nes apart jos, kitos nemoka.