Jie puoselėjo kalbą iš pagarbos savo Tėvynei, šaknims, protėviams, apskritai. Tiesą sakant man keista skaityti tai, kaip nurašote kalbą, kad ji nieko neverta, kad vaikams to nereikia, per sunku kelios kalbos, kad vaikai neturi mokėti, jei parašyčiau, kad esu šokiruota, tai būtų arčiausiai tiesos. Kalbą reikia mokėti visų pirma dėl savęs, o ne vien kad su giminėm susikalbėti. Tas parašymas taip pigiai skamba, kad trūksta žodžių

Tai, kad NO diskriminuoja kitataučius, tai jų problema, o ne kitataučių. Tik atsiprašant debilas negali suprasti elementaraus dalyko, o kalbam apie pedagogus, kad tūlas norvegas skirsis nuo mišraus, bet mišrus gyvenime bus žymiai labiau išsilavinęs, imlesnis, gyvenime visada bus užsienio kalba trečia, o ne antra, tai gi, žmogus su kitokiom ir platesnėm galimybėm, savaime nuo mažens.
Jūs pažiūrėkite į kinus. Kokioje šalyje jie dirbtų, ten įsikuria, dažniausiai laikosi savo diasporos, retai būna mišrūs su kitų tautybių partneriais, bet net ir gyvendami, įleidę visapusiškai šaknis svečioje šalyje, su savais vaikais kalba kinų kalba. Moko tos šalies, vaikai jau tos šalies piliečiai pagal gimimą, bet šeimoje tik kinų kalba. O mūsų lietuviai, tie patys lietuviai, ne mišrūs, su vaikais pradeda kalbėtis angliškai. Nesvarbu, kad ne itin išsilavinę, menko proto, darbininkų klasė, bet kodėl tie menko proto tokie keisti išverstaskūriai? Iš tiesų gimtoji kalba nėra sunki, tiesiog reikia kalbėti ja ir tiek. Lai nebus toks turtingas žodynas, kai neskaitys knygų ir nemokės literatūrinės kalbos, bet bent mokės buitiniu lygmeniu susikalbėti su savais. Tėvai privalo kalbėti sava kalba, būtent su vaikais. Kaip vyras su žmona kalba tarpusavyje neturi reikšmės. Kokia TV įjungta ir kt. - visiškai nesvarbu. Jei mama lietuvė - kalba lietuviškai, jei tėtis anglakalbis - kalba angliškai. Mama gali su vyru kalbėti angliškai, bet su savo vaikais lietuviškai, tik tada jie išmoks kalbą. Čia galioja visoms šeimoms ir visoms kalboms. Negalima su vaikais kalbėti svetima kalba, jei nori išmokyti gimtosios.