prisidedu ir aš prie šios temos. Rašau, nes iš tikro nerimauju dėl savo ateities. Pagal mūsų planą (mano ir mano mylymojo, kuris yra turkas) aš nuo spalio vidurio gyvensiu Turkijoje, kartu su juo.
Mano nerimo pagrindas mūsų santykiai, labai nenoriu įklimpti į kažką negero ir sunkaus.
Trumpa mūsų istorija:
pirmą kartą susitikome vienoje tarptautinėje konferencijoje Kazanėje (vidurio Rusija). Jis atstovavo savo organizaciją, aš savają, savaitės pabaigoje su juo permiegojau. Man tai buvo one night stand, tačiau aš tokia kaip ir sentimentali, tad tik grįžus parašiau jam laiškelį ir vėliau iki kokios gegužės susirašinėjome politiniais klausimais. Gegužės mėnesį man buvo diplominio gynimas, tad su juo nebesirašinėjau, o jis jau planavo susitikimą. Po diplominio man prasidėjo depresija ir išvis nežinojau, kas vyksta aplink, tad buvau šiek tiek nustebus, kai jis atsidūrė Lietuvoje. Mes pas mane gyvenome daugiau nei dvi savaites, po to pasiėmėme mano seserį ir išvažiavome į Stambulą, vėliau į vieną jaunimo politinį projektą kitoje Turkijos dalyje, ir po to aš su juo važiavau į jo gimtąjį miestą ir čia gyvenom su jo tėvais dar keletą savaičių, kol galų gale aš išskridau į Lietuvą, o jis išvyko į savo atostogas Slovėnijoje ir Italijoje (ir dabar dar ten tebesėdi).
Savo tėvams jo nerodžiau, tik keliems draugams, nes giminės ir šeimos man nepatinka, o dar labiau nepatinka jų manymas, kad turi teisę tau patarinėti asmeninio gyvenimo klausimais.
Kai gyvenome pas jo tėvus, su jais apsikeisdavome keletu žodžių tik prie pietų stalo, o šiaip tai būdavome jo kambary arba kažkur trainiodavomės mieste.
Tačiau jo požiūris į šeimą man iki šiol neaiškus. Viena vertus jis iš tikro nuolatos kritikuoja savo tėvą ir motiną, kitavertus tuom pačiu kliedi apie savo šeimos politinę praeitį bei ateitį su neslepiamu pasididžiavimu.
Manau, kad kai atsikraustysiu pas jį gyventi (mes gyventume atskirai nuo tėvų, nes jis studijuoja kitame mieste, beje man 22 metai, o jam 23), jo mama tebelankys mus ir šiaip bus gana įkyri. Kitavertus jo tėvai išgyvena santuokos krizę, tad galbūt jų ir visai nematysiu. Aišku nėra kuo džiaugtis skyrybomis, tačiau perdėtas mamų ir tėčių dėmesys manęs nedžiugina dar labiau.
Kita mano baimė jo pavydumas ir elgesys su manimi. Visose gyvenimo srityse mūsų požiūriai sutampa, išskyrus požiūrį į santykius. Manasis yra liberalus aš toleruoju neištikimybę ir nesisavinu jo kūno tuo labiau seksas man nereiškia meilės (t.y. Manau kad sexas su kitu asmeniu nėra neištikimybė dvasine prasme). O jis man pareiškė, kad jeigu sužinos, kad aš miegojau su kažkuo kitu (ar bučiavausi) tai bus mūsų santykių pabaiga. Po šio pareiškimo supratau, kad vaikinų tema su juo nebešnekėsiu niekada. Aišku tai mane šiek tiek liūdina, nes manau kad mylimasis turi būti draugu ir meilužiu, o nuo draugo nieko negalima slėpti ir štai vienas tabu atsirado. Kitavertus įsivaizduoju, kad susirasti tokį mylimąjį, kuris toleruotu sexą su kitais yra šiek tiek utopiška.
Dar po tam tikrų incidentų supratau , kad mano lipšnus bendravimas su nepažįstamais priešingos lyties asmenimis(kaip kad galynėjimasis su kokiu vaikinu baseine, ar šypsena bei komplimentų sakymas padavėjui) irgi nebus toleruojamas. Tai atima tam tikrą dalį gyvenimo džiaugsmo vėl.
Dėl šių dalykų aš nenoriu su juo gyventi.
O noriu dėl šių:
vienodas sexualinis apetitas
ta pati veiklos sritis ir tikslai
toks pats supratimas apie idealų moters ir vyro santykių modelį (šnekant apie vaidmenis ir atmetant nesutarimą dėl lytinių santykių su trečiais asmenimis)
na ir kažkokia kibirkštėlė. Intriga. Kažkas nenusakomo ir nepaaiškinamo, kas traukia ir verčia būti kartu.
Dar šiek tiek detalių apie mylymąjį:
jis nereligingas, kaip kad nereligingi jo tėvai ir seneliai, tačiau Turkija, kaip šalis, turi savo taisykles ir kultūrą, kuri yra neatsiejama nuo religijos, kaip kad katalikiška kultūra Lietuvoje bei Lenkijoje ir protestantiška kultūra Skandinavuose.
Mūsų ekonominė ir socialinė padėtis yra praktiškai identiška.
Jis už mane vyresnis šešiais mėnesiais.
Mėgsta kliedėti apie bekraštę meilę ir vaikus, tačiau aš į tai žiūriu skeptiškai arba išvis nekrepiu dėmesio, nes seksas ir politika man yra įdomiau.
Dar vienas paradoksas: puikiai žinau, kad mylimasis miegojo su žymiai daugiau merginų, nei aš vaikinų. Tačiau dabar jis aiškina, kad miegoti su kitais yra neteisinga. Tad iš dalies man panašu, kad jis tiesiog taip nori mane įtikint, kad nenueičiau į kairę, o pats eis kai tik to užsigeis. Nes netikiu, kad galima lengvai atsikratyti savo ydų ir įpročių (pvz aš bandau mesti rūkyti jau kokius trečius metus iš eilės).
Gal turite kokių pastabų, ko dar turėčiau baimintis, o gal išvis pamiršti meilę, bendrą veiklą ir gyvenimą kartu ir mąstyt apie magistrą?
Na o mūsų planas skamba taip: spalį atvažiuoju pas jį gyvent, jis studijuoja savo univiere (architektūros studijos), nes bakalaurą turėjo baigt praeitais metais, tačiau nesugebėjo, nes buvo per daug užimtas savo veikla organizacijoje. Tuo pačiu aš perimu didelę dalį jo atsakomybės ir veiklos organizacijoje, nes vistiek pagrindinė kalba ten yra anglų, tuom pačiu mokaus turkiškai ir darau valgyt, nes jis moka tik kiaušinį iškept. Ir dar aišku plaunu grindis ir visa kita, tačiau ir aš, ir jis galime gyventi visiškoje kiaulidėje (svarbu, kad šiukšlės netrukdytų veikti internetui), tad šioje buities dalyje konflikto kaip ir nematau. O maistą ruošti man patinka, o kai nepatinka, tai kaip žinia, Turkija pilna kebabų.
Tad... važiuoti, ar pamiršt, nes mano mylymasis sugebėjo kažkaip mane apgaut ir iš tikro aš ten būsiu nelaiminga namų šeimininkė?
Mes panasaus amziaus ir panasios situacijos ,ir is mano puses ziurint, tavo persikraustymas butu tik kazkokia atrakcija tau. Apie "laisvus" santykius nesvajok,o geriausia pasilik Lietuvoje,studijuok ir issiaiskink ko tau reikia,gero partnerio lovoje ar ir gyvenime,nes dabar nuomone susidaro,kad pliusas tik tame,o tuo 'sotus' visa gyvenima nebusi
Cia mano nuomone ir dar praktikos truputis, jokiu budu neteigiu, kad negalima sutikti savo isrinktojo. Bet mastyti reikia ir protu, gal geriau tik pasilikti ta kurortine meile prisiminimuose? 
