QUOTE(Nikolia @ 2010 11 28, 21:47)
Juk speju - kai jusu vaikas buvo zindomas, ar maitinamas misinuku...jis nekele sau klausimo: Skanu, neskanu...kada buvo alkanas, tada ir imaitinosi ir issireikalaudavo..
tai kas gi NUTIKO pradejus PRIMAITINTI..?
atsiprašau, jei citatos nusimuš. Kažko čia primakliavota.
Mano vaikas buvo maitinamas krūtimi iki pusantrų metų. Pieno dukra niekada neatsisakydavo, deja, jo turėjau mažai, dabar manau, kad dėl užslėptos mažakraujystės, kaip bebūtų, kartais žindydavau po šešias septynias valandas be pertraukų, kad ji pasisotintų. Bėgant laikui, pieno vis mažėjo, tikriausiai mažakraujystė stiprėjo, čia aš taip spėlioju, nes bendras kraujas nieko baisaus nerodė, o feritino atsargų man nieks nesusivokė pamatuot tuo metu. Kai pieno vis mažėjo, pradėjau įvedinėt mišinukus, o kadangi svoris vaiko augo lėtai dėl neprivalgymo, tuos mišinukus pakeičiau skystom košėm. Mano pieno likučius vaikas atsisakė siurbt pats, be problemų pasikeitęs juos ta skysta košele.
Galimi nevalgumo variantai:
1. Paveldėjimas. Mano tėvai man aiškina, kad buvau nevalgi, pati tai atsimenu, kad pastoviai kažką duodavo valgyt ir aš tą kažką valgydavau. Tik kad liesa tai žiauriai buvau. Bet kokiu atveju mano tėvai pripažįsta, kad manosios nevalgumas užtikrintai didesnis už mano vaikystėje.
2. Pradėjus primaitinti, maniškė buvo alergiška bulvėms, moliūgams, obuoliams, morkoms bla bla... Galbūt tada pasąmonėje užsifiksavo koks nors neigiamas požiūris į maistą, valgomą šaukštuku ar šakute, o ne geriamą iš buteliuko? Tai filosofija, į šį klausimą atsakymo man niekas neduos...
3. Būna klusnių ir nelabai judrių vaikučių, kurie noriai sėdi ten, kur pasodinti, ir stengiasi įsiteikti tėveliams savo veikla - galbūt net jei jie yra nevalgūs, tokius prikalbinti valgyti yra lengviau nei labai judrius ir savo nuomonę turinčius vaikus. Tuo nenoriu pasakyti, kad mano vaikas yra nevaldoma sienom lipanti pabaisa - visi drausminiai klausimai yra vykdomi be didesnių ginčų (nesukinėti dujų degiklio, neplėšyti knygų, nedrabstyti maisto, nedraskyti augalų, neskriausti gyvūnėlių). Tiesiog aš manau, kad tuose drausminiuose klausimuose tėvai privalo būti tvirti ir griežtai nustatyti ribas, bet nemanau, kad galima versti vaiką valgyti, priverstinai sėdėti prie lėkštės, kol nepavalgys ir panašiai. Tiesiog esu įsitikinusi, jog tai tiesus kelias vaikui sukelti valgymo neurozę, kurios pasekmės bus rimtesnės, nei diena ar kita bado.
4. Būna tėvelių, kurie nevalgiems vaikams rengia spektakliukus, vertus Oskaro ar dviejų, kas kartą juos maitindami, ir vaikas užsižiopsojęs žiū ima ir pavalgo, o paskui ima manipuliuoti tėveliais, į vaidinimus įtraukiami visi šeimos nariai, spektakliai dar sudėtingėja, ir galiausiai arba vaikas susiduria su žiauria realybe ir gauna šoką darželyje, arba iki mokyklos išlempa nenugalimai. Tokie metodai man asmeniškai nepriimtini, nes laikau, kad vaikas neturi šokdinti tėvų.
5. Vienturtystė, darželio kol kas nelankymas. Senų seniausia tiesa, kad vaikai kompanijoje valgo kur kas geriau, nei vieni ar suaugusiųjų kompanijoje. Tai įrodo ir jūsų pavyzdėlis apie kažkokią ten košę. Bet nepririnksiu gi vaikų iš kiemo, kad maniškė valgyti pradėtų.
6. Galbūt paveldėtas polinkis į naujoves. Jis būdingas mano vyrui - rodos, iš niekur negalėjo jo atsirasti, augo kaime, kur jokių naujovių išvis nebuvo, bet dabar reiškiasi visais galais - nepaduosi dusyk to paties maisto ir panašiai. Tai ir aš su savo dukra galiu suskaičiuoti ištisą daugybę patiekalų, kuriuose vieną kartą gyvenime ji kimšo už abiejų ausų. Ir kurių antrą kartą taip ir neįsiūliau.
Prie viso to- aš nesiuntu ant savo vaiko, kad jis nevalgo, jis manęs ir nenervina. Mane nervina nežinomybė - kai niekad nežinai, ar tądien vaikas valgys, bet ir prie to jau baigiu priprasti. Tiesiog vargina buitis ir išlaidos maistui, kai per vieną dieną pagamini po penkis įvairiausius patiekalus, ir galbūt nė vienas jų nėra valgomas... Mano apetitas - kaip žvirblio, vyras valgo mieste, o vakarienei valgo saldumynus - ir belieka viską išmest lauk, kai sugenda, o negamint negaliu, nes manau mano pareiga bent pamėgint surast patiekalą, tądien tiksiantį mano vaikui... Kai bus vyresnė ir labiau viską suvoks, taip nebesiardysiu, vėl dėl to, kad neliptų tėvam ant galvos. Kol kas dar nieko ji nesuvokia, tai galiu stengtis. Kartais pasiseka, be to.
O siuntu aš ant visąžinių, kurios realiai nėra susidūrusios su tam tikromis situacijomis, tik su panašiomis, bet NE TOKIOMIS PAČIOMIS, išsprendė tas panašiąsias ir įsivaizduoja, kad pagal jų receptą galima išspręsti tų besiskundžiančių durnelių problemas, kurios tik skųstis ir temoka, užuot pajudinusios subinę.
Papildyta:
p. s. Nikolia, ar nekalbančio vaiko irgi reikia klausti: bulvių ar makaronų norėsi? Tikiu, kad jūsų vaikas kalba nuo šešių mėnesių, na, blogiausiu atveju nuo metų, o štai maniškė dar kalba paukščių kalba, įpindama į ją gal 10 normalių žodžių, ir tarp jų nėra nei žodžio "bulvės", nei "makaronai". Šiaip aš neabejoju, kad vaikui pradėjus kalbėti, situacija turėtų znaimiai pagerėti, jau vien dėlto, kad dukra galės PASAKYTI iš karto, jog nenorės vieno ar kito patiekalo, ir galbūt man nereikės gaminti 5-ių iškart, o jei užsimanys blynų, o pagamintų nevalgys, tai galės tik save ir kaltinti dėl greitai besikeičiančių norų beigi negaus nieko kito tam tikrą laiką, kad kitąsyk pagalvotų normaliau, ale kol kas yra kaip yra
