Neisivaizduoju gyvenimo be jos. Kol jos neturejom, tai mano dziaugsmas tik ant ranku kabedavo.
Na o dabar tik is paskos tenka begiot ir rankiot viska. Didziausia kaifas, kai viskas atsiduria ant zemes.
I vaikstyne pradejom sodint nuo 6,5 men. Pradzioj po truputi, bet tas truputis vis ilgejo ir ilgejo. Nuo vaikstynes nuemem visus pribombasus nes jie tik trukde ir dabar ant to staliuko sukraunu viska kas tik gali mazaji sudomint.
Sedi zmogutis toj vaikstynej tiesia nugara, o kai eina remiasi visa pedute. Taip kad nematau cia nieko blogo, kad palengvinu sau gyvenima ir leidziu vaikui paciam sugalvot ir eit kur jam reikia (nors kartais musu nuomones ir issiskiria
