Gruodis....stebuklų, švenčių ir simbolių metas.....pats laikas prisiminti ką nors nepaprasto ir ilgai laukto. Lygiai prieš metus, gruodžio tryliktą dieną prasidėjo angelo virtimo į žmogų odisėja.
Visi maži sparnuoti žmogeliukai, tai yra angelėliai
sėdi ant debesies krašto, laižo ledus, mataruoja kojytėm ir renkasi tėvelius (tai buvo penkiamečio pirmagimio versija), taigi savo antrojo smaližiaus nusileidimo nuo debesies į mano pilvuką teko kantriai (medicininėje kortelėje buvo įrašyta nevaisingumas-pusantrų metų), o kartais ir nekantriai, laukt-verkdavau, kai suprasdavau, kad ir šis mėnuo nesėkmingas...mėnesiai virto amžinybe, o visi ramino-turi vieną, turėsi ir kitą. Jaučiau, kad vaikelio noriu jau desperatiškai, o įtampa tik dar labiau įsukdavo šį uždarą ratą...Tik, kai susitaikiau su mintim, kad kai žmogus planuoja-Dievas juokiasi, per Šv. Kalėdas pajutau tą nenusakomą, tik moterims suprantamą jausmą, kad stebuklas mus pasirinko. Delsiau, dar vieno nusivylimo nei protas, nei jausmai priimti nebenorėjo. Testą nusipirkau brangų, lyg tai galėtų pakeist rezultatą, jį pasidariau tik sausio ketvirtą dieną, kai jau laukiausi tris savaites, tos dvi alyvinės juostelės ant testo puodelio šono buvo pačios gražiausios mano gyvenime 
. Vyresnėlis tą patį vakarą pamatė minėtą puodelį ir užklausė: Kas tai? Aš pasimečiau, norėjau apdrausti vaiką nuo galimo nusivylimo, tad kol sugalvojau atsakymą, jis jau paporino savąją versiją: Aaaaa, žinau, čia TURISTINIS puodelis, man beliko tik nusijuokiant paglostyt gudrią jo galvytę.Vizito metu pas gydytoją staigiai pašoko spaudimas-echoskopo apžiūros nuotraukėlėje man parodė dvi gemalines pūslytes. Tai ką darysit, jei bus dvynukai?- daktarės klausimas pribloškė, sugebėjau atsakyt tik: Kaip tai ką? Auginsim. Tuo metu komandiruotėje buvusiam vyrui pranešiau, kad jis-potencialus daugiavaikis tėvelis, amui atgauti prireikė pusvalandžio. Vos ne valandos bėgyje nutarėm pirkti NAMĄ mūsų didelei šeimai
Deja, kito vizito metu ekrane matėsi tik vienas gemalėlis, vairuodama namo ir žiūrėdama į nuotraukėlę dar su dviem gyvybėm, kelio per ašaras nemačiau..., bet supratau, kad turiu džiaugtis tuo, kas man yra duota ir būti stipri dėl to kas manyje auga...Devyni mėnesiai pralėkė besidžiaugiant gyvybės pilnu pavasariu ir neįprastai kaitria vasara. Pradžioj buvo spėjama, kad laukiuosi mergaitės ir žinoma, per anksti prisipirkau rožinių rūbelių, bet po to buvo parodyti vyriškos lyties įrodymai, pamilau tą berniūkštį su nukopijuota mano nosyte jau pilvelyje, kaip ir kiekviena it maldelę kartojau: Kad tik būtų sveikas.
Gimdymas buvo numatytas rugsėjo šeštai dienai. Savaitę prieš su vyru nudūmėm į Vilnių, jam vyko sesija, tai aš nutariau kaip ir pirmąjį pagimdyt Vilniuje. Dabar turim du būsimus vyrus gimusius Vilniuj, o gyvenančius Kaune
.Dėl karščio tikėjausi pagimdyti anksčiau, bet lygiai rugsėjo šeštosios pradžioje, pusė dviejų nakties pajutau nubėgusius vandenis, šiek tiek sunerimus pažadinau vyrą, išlėkėm į ligoninę. Gimdykloj su vyru prajuokavom, prisifotografavom ir prisifilmavom atminčiai (buvom palikti vieni laukti tų išganingų stiprių sąrėmių, bet jie neskubėjo, nutarė man pratęsti gimdymo malonumą).
Bevandenė tęsėsi keturiolika valandų, po dešimties gavau tiek skatinamųjų, kad maža nepasirodė, po keturių valandų stiprių sąrėmių jau griežtai pasakiau savo berniūkščiui lįst lauk, nes tuoj atrodė nuo skausmo persigalvosiu. Nuo savo dičkio užgimimo galvojau plyšiu pusiau, ačiū profesionaliems medikams, tai neįvyko. Viskas, palygint su pirmu gimdymu, kai buvau veik afekto būsenoj, buvo taip realu ir ilga (pirmąjį pagimdžiau per septynias valandas), kad norėjosi greičiau viską baigti. Bet... iš manęs išslydus TAM ŠILTAM, ko aš taip ilgai laukiau, kurį glosčiau savyje, kuriam per pilvuko sieną brolis siųsdavo labanaktinį bučkį, o tėvelis skaitydavo Mikės Pukuotuko nuotykius, supratau, kad aš tapau dar vienam žmogučiui MAMA, Mamyte, Mamuliuku, pamenat, tuo svarbiausiu, mylimiausiu žmogum su kuriuo taip gera ir saugu, kuris yra RAMYBĖ ir PAGUODA, kuris tave priims bet kokį...Mano gyvenimas prasmingas. Sveikas, mažulėli mano, jam pasakiau...
Mano 4666 gramų ir 59 centimetrų mažulėlis
(prie tokių dičkių ja buvau įpratus-tik 100 gramų lengvesnis, bet ilgesnis, ar reiktų sakyt aukštesnis 
, už brolį) varliuką padėjo man ant krūtinės, o jis jau instinktyviai ieškojo pieno šaltinio ir darė tai taip užsispyrusiai-visas į mamą 
Aš dar gydytojos paklausiau, kaip tas Apgaras? Tai gavau atsakymą, kad mamytė pagal skalę gavo 10, išgirdus dešimt nusiraminau ir tik po kiek laiko supratau gydytojos sąmojį Taigi VINCENTAS (vienintelis vardas ties kuriuo mūsų su vyru nuomonės neišsiskyrė), namiškių meiliai vadinamas Vincuku ar Vinculiu bei Vinciu, gimė pedantiškai tiksliai paskirtą dieną ir lygiai taip pat tvarkingai ir tiksliai dabar reikalauja mamytės pieno. Turiu eiti, mieliausia pasaulyje pareiga šaukia...Vyrą vis juokais erzinu, kad jau dabar, tai garbės reikalas mąstyt apie trečią brolį...galbūt JONĄ
Bet kol kas mėgaujamės bemiegėmis naktimis su antruoju, o trečias....kas žino, gal tai bus įsivaikinta sesė, juk tiek rožinių drabužėlių ir du broliai-gynėjai, ąžuoliukai dideliame mūsų NAME laukia .LINKSMŲ IR VAISINGŲ VISOM PRASMĖM ŠVENČIŲ! NENUSTOKIT TIKĖTI STEBUKLAIS
