Poezija

Aniuta Dukynienė
SURASK MANE

Ieškok manęs,-
Ten ryto saulė
Išlydo auksą
Pienės žiede
Ieškok manęs,-
tenai šaltiniai
pavasariui šneka
srove gaivia...

šaukiu tave...
šaukiu tave
į tylą...
šaukiu tave aš
tūkstančiais vardų...
nuo mano šauksmo
Akmenys prabyla,-
Kodėl neišgirsti
Tik vienas tu?

Surask mane,-
Ten kernta lapai
Į gilų duburį
Vėsaus rudens...
Surask mane,-
ten sapno gijos
Tave sujungia
Ir mane-

Šaukiu tave...
Šaukiu tave į tylą...
Šaukiu tave aš
Tūkstančiais vardų...

Sudyla metai.
Šauksmas nesudyla,-
Aš-
Tau vienam skirta.
Man skirtas-
Vienas tu.

O man be galo patinka Eglės Brazdžiūnienės eilėraščiai.

Išsikeiskime smulkiais...

Eidami pernykščių lapų
Susivėlusiais gūbriais,
Savo laimės bilietėlį
Išsikeiskime smulkiais.
Kam už dieną, kam už kelią,
Kam už ilgesio lašus,
Kam už tai, kad ne pro šalį,
O į širdį, į namus
Nutupdys mažutę viltį,
Sklindančią iš už ribos
Kol dar ne vėlu pakilti,
Kol neperžengėm laidos.
Eidami pernykščių lapų
Susivėlusiais gūbriais
Savo laimės bilietėlį
Išsikeiskime smulkiais…

Milijonas, kurio nemačiau

Milijonas, kurį užstačiau,
Buvo pirmas – iš šukių stiklinių -
Taip reikėjo puodelio brangaus,
Be auselės, užtat – žalvarinio

Antrą kartą mainiau į spalvas-
Vien žalių buvo kelios ir naujos.
Išmainiau batelius. Na ir kas.
Bet juk laimės – artipilnės saujos.

Kai paaugus keičiausi dažais -
Mano buvo graži tik dėžutė.
Kaip džiaugiausi slapčia vakarais,
Kad gautiesiems dar būti ir būti.

Šokių vakarą –pirmą berods,
Prisišliejus prie draugės kuklutės,
Vaikinukui, kur kvietė mane
Atsakiau, kad nešoku polkutės

Milijonai, kuriuos užstačiau
Buvo birūs lyg ubago sauja...
Paskutinį anądien keičiau
Į gyvesnio gyvenimo kraują.

Milijonas, kurio nemačiau...

Tiek gulbinas, tiek antis - nei vardas, nei slapyvardis - tai gyvenimo būdas

Tu gulbinas, o aš tik prūdo antis,
Tu ežere, aš sodžiaus tvenkiny.
Jei ir skaitai, skaitai dantis sukandęs,
Juk aš tik margaplunksnė prūdo antis
Maurais apžėlusiame vandeny.

Tokių kaip aš, čia murkdos kelios vados,
Keli apsipešioję antinai…
Nepatrauklus šio tvenkinio paradas –
Išsirikiavę plaukia margos vados,
O gulbinai? O gulbinai aukštai…

Užvertę galvas stiebiamės į rojų –
Tik meldų viršūnėlės prieš akis,
O prie trumpų ir nušleivotų kojų
Įmitęs laikas stabarus suklojo
Ir visa tai vadinasi .....

Per metų klodų...

Per metų klodų perteklius ir stoką,
Per laiptus, kur už ledą slidesni
Mes nešame gyvenimą keistoką
Dažnai net jo paties nesuprasti.

Aprengę retkarčiais drabužį šventą
Sodiname prie stalo tarp draugų,
Mažutę laimės pilį susirentę
Iš paprastų kaip rožinis tiesų.

Palikę kaprizingus laiko vingius,
Išleidę netikrumą pro duris,
Patikriname ar labai sulinkus
Svarbiausioji gyvenimo ašis.

Per metų klodų perteklius ir stygių,
Per laiptus, kur už ledą slidesni,
Įtempę savo meilę tarsi stygą,
Mes viens kitam už laiką svarbesni.

Tavo karštos lūpos

Tavo karštos lūpos sudrėkino naktį,
Vilnija, banguoja žemė už ribos,
Užmiršau, kad skauda, kad galiu sudegti,
Kad galiu nerasti kelio atgalios.

Prakaito lašeliai ant odos nutūpę,
Lyg maži kristalai žvilga naktyje,
Ašarota laimė virtusi į upę
Kaitina ir neša degančia vaga.

Susiliejo buvęs, esamas ir būsimas
Laikas vienlyčiam karščio junginy,
Išsiliejo žemė į keisčiausias būsenas
Beprotiškam karščio ir drėgmės kely.

Tavo karštos lūpos sudrėkino naktį,
Vilnija, banguoja žemė po manim,
Užmiršau, kad skauda, kad galiu netekti,
Pakerėta karščio pavirtau ugnim.

Artėja tėčio diena Šiandien manęs dukrytė prašė išmokinti kokį eilėraštuką apie tėtį, bet aš neivieno nežinau Gal kas galit padėti?

Apie tėtį ir ne tik, vaikiškų eilėraštukų rasite ČIA

Ačių tau Pingvinuk ...dar neradau ten, bet bent jau žinosiu kur ieškot

Kai tuscias paveikslas -
Tuscia ir sirdis.
Kaip kvepia sis oras...
Jazminas prazys.
Ir vakara silta,
sielu tyloj,
Rasiu laime papilta
Saujoj mazoj.
bet melynas vejas
Isples sias duris,
Po liepu alejas
jis laime barstys...
Papildyta:
Sirdi drugeliai man kedena,
Is liudesio vel geles skleidzias...
Ir auga manyje, gyvena
Tai, kas jau atrodo baiges.

Yra tik vienas kelias.
Kitu as nematau ir ju nebus.
Man vejyje sparnai plazdena
Ir toks siandien grazus dangus!

Kai zemej viska, viska atiduociau
Uz ramu patylejima salia...
Kai man nerupi, ar isaus diena.
Kai tu esi salia...

Paliaus juokai ir kalbos.
Ir tavo akys bus jau nebe tos.
Ir as kita. Tik eisiu apsisiautus
Kruopele tavo ranku silumos...

O aš pati mėgstu kurti, net bandžiau juos paviešinti vienoje el. svetainėje, bet, deja, jiems nepatiko, nes ten kaip pastebėjau, patinka modernūs eilėraščiai. Šiaip nesu skaičiusi daug poezijos, bet man labai patinka Šekspyras.



----------------------------------

Būtinai parašyk čia

Tikrai taip Lauksime


NAUJA TEMA

Ar mokėtum taip mylėti, kaip jūra krantus –
Bangomis juos nuglosto,
Gintarais išdabina.
Ar mokėtum mane taip mylėt?
Ar galėtum mane taip mylėti, kaip žemę dangus –
Spinduliais ją apklosto,
Lietumi atgaivina.
Ar galėtum mane taip mylėt?
Ar išdrįstum mane vis mylėti, kai nieks nemylės?
Jei visi nusigręš,
Ar manęs neišduotum?
Ar išdrįstum mane taip mylėt?..

/Ilona Urbonavičiūtė – Bumblauskienė/

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.