Poezija

doviler, labai grazus eilerasciai.

Be like the flowing river,
Silent in the night.
Be not afraid of dark.
If there are stars in the sky, reflect them back.
If there are clouds in the sky,
Remember, clouds, like the river, are water,
So, gladly reflect them too,
In your own tranquil depths.

Manuel Bandeira


Išvertus būtų maždaug taip:

Būk lyg tekanti upė,
Tyli naktyje.
Nebijok tamsos.
Jei danguje yra žvaigždžių, atspindėk jas.
Jei danguje debesys,
Prisimink, debesys, kaip ir upė, yra vanduo,
Todėl su malonumu atspindėk ir juos,
Savo ramiose gelmėse.

sveiki... labai gražūs eilėraščiai... atėjau pagalbos... reikia kokio nors neilgo (maždaug 4 ar 5 stulpelių ) eilėraščio apie Lietuvą... gal kas galite padėti?

Aisčio eilėraštis. Pamenu, kad 1985m. vasario 16 d. per Vatikano radijo laidą jį skaitė, tuo laiku turėjau nusipirkęs magnetofoną VESNA-205, tai įsirašiau iš radijo. Pirmą kartą buvo ta poezija girdėta, nelabai kas tada pasiekdavo iš emigrantų mūsų nelaimingą Lietuvą, tai įspūdį paliko didelį. Tada su bratkiu Andriuku vakare rašomaja mašinėle (dėdė tada kolūkio kontorą saugodavo, tai nueidavom pas jį šaškėm pažaist, tai ir mašinėle "patauškendavom") atspausdinom ir išklijavom keliose viešose vietose, nuo savęs pridėdami patriotinio tūrinio šūkį. Kokį - nebeprisimenu

PAKENTĖKI, brangi nelaiminga tėvyne,
Tau padėsim šį purvą nelaisvę išbrist.
Patikėk, patekės tavo laisvės aušrinė
Ir nuo rankų vergijos grandinės nukris.

Tu į ateitį eisi, kaip nėjai nei senovėj,
Ir laisva, kaip dar niekad nebuvus laisva,
Mes gyvensim visi tavo garbei ir šlovei,
O tėvyne graži, o brangi Lietuva!

Sėdėjau, naršiau internete ir užtikau man labai gražų eilėraštį, kažkada labai jį mėgau, bet per ilgą laiką buvau užmiršus ir dabar netyčia vėl atradau... Taip maloniai nuteikė

Antanas Miškinis

Elegantiškai sninga

Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.

Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.

Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.

O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.

būna meilė ,kaip rožės žiedelis-
taip kvapni ir graži vainikuoja ji galvas,
bet ...trumpam ,kol pakanda šalna neikėta
buna meilė ,kaip rožės spiglys-
iki kraujo sužeidžia rankas ir širdis.
buna meilė ,kaip rožės šaknis-
ilga ,gyvybinga ,
visa kera maitina iš žemės širdies,/.../

Pavasarį
po mano oda
pradeda kalenti...
Staiga
aš nubundu ir sudrebu...
Nupurtau sniegą,
migdžiusį per žiemą
mano kūną
ir pajuntu,
kaip meiliai
saulė siunčia bučinius...
Po mano oda
pradeda kalenti
ir vis stipriau....
Jau neatsimenu,
kada tai buvo,
jau pamiršau
tą jausmą...
Po mano oda
pradeda kalenti...
Ir aš nesuprantu –
„kas darosi?“ –
Pro mano odą
kalasi
pirmieji pumpurai...
Jau mano kūnas
jaučia saulės bučinius,
tik dar vidus sušalęs ir nustebęs
dairosi aplinkui...



Pavasaris paėmė mane ant balto tilto
Apkabino iš už nugaros stipria ranka
Ir ėmė plėšti nuo prisirišimo prie kasdienybės
Užsimanė išmurkdyti mane savo vandenyse.
Visgi gera, kai kas nors tavęs taip trokšta

Lapai

Niekada nemaniau kad su rudenio lapais tiek vargo
Lyg iš knygų rudens kvintesencija – degančios spalvos
Kai kurie – dar ir kvepia
Bet vos tiktai pradedi grėbti
Ypač jeigu diena apsiniaukus žvarbi ir vėjuota
Neduok Dieve: vos šuoras, ir viską darysi iš naujo
Buvo tokia krūva sugrėbta – nors filmuok, nors padek tą vangogišką grožį
Išpustyta per vieną akimirką – lapdėmės vienos
Iki patvorio dega nuo patvorio – dėmės ir nervas
Vienas nervas
-----------------------------------------------------------------
O daktaras sakė – padės, nuramins, užsimiršiu
Sakė pervargau, sakė geriausia terapija sielai –
Išvažiuot, atsiskirti, padeginti širdgėlos lapų,
Sakė, senio Sizifo kompleksas man sielą pagraužė –
Mat nemoku pabaigti darbų – niekada nemokėjau
Vos tik įsivažiuoju, išsigąstu kažko ir paleidžiu
Tarsi akmenį ristis nuo kalno gyvenimą savo
Jis teisus – praeity jau ne kartą paleidau
Daugybę darbų, tėvą motiną, santuoką, moterį, vaiką
Gražų prasmingą gyvenimą, taurią kūrybą
Šitiek kartų į kalną ritau ir paleidau nuo kalno
Ir dabar man atrodo, dar žingsnis ar du, ir užlipsiu,
Ir bus galima sieloj iškelt pabaigtuvių vainiką
Betgi akys aptemsta ir prakaitas, rankos nusvyra
Ir abudu dardėdami ritamės rudenio žemėn
Bet akmuo tai – tik vienas – atspėkit, kuris pagal šaltį
--------------------------------------------------------------–
O paskui – vėlei Dievui lendu į akis kaip koks durnas
Šimtas pirmąjį kartą iš naujo prisiekdamas kryžium
Kad dabar – tai tikrai padarysiu, tikrai ligi galo
Tik manim patikėk, tiktai akmenį duok man dar vieną
O jisai: kur tau akmenį – nei tu pakelsi, grįžk grėbt savo lapų
– Tai kad pusto labai, šitaip pusto vis pusto ir pusto
-----------------------------------------------------------------
Dar prisiminiau rusą kaimyną – paklaustas, kaip gyvas
Jis sakydavo „pusto v mojej grudnoj kletke, tak pusto...“
Man taip pat – viskas taip, ir be jokio vertimo:
Pusto mano krūtinės narve – pusto, pusto ir pusto

Mėgstat poezija? O gal ir rašote? Tuomet siūlau užsukti čia: www.ekuryba.com

Azazella, kieno čia žodžiai?

Arno Ališausko.

Patiko, ar ne, kad klausi?

Aha, patiko, tokios savotiškos, bet puikios