kad vaikai galetu deklamuoti 
Merginos gal kas turit eilerasciu apie tevyne kad vaikai galetu deklamuoti
kad vaikai galetu deklamuoti
merginos gal kas turit eilerasciu apie mokykla ar scenariju paskutinio skambucio sventei 
QUOTE(*jolita* @ 2006 02 28, 16:09)
gyvenimas po truputį lygiuojasi į normą
čigonė išvaražijo-gyvensi dar ilgai
ir lova paklusniai įgauna mano kūno formą
ir tu tiktai sapne manęs nepalikai.
nenoriu atsibust- o rudeninis oras
pro langą atsivėrusį taip kvepia obuoliais...
paklaustų kas- koks tavo paskutinis noras
prieš mirtį?- atsakyčiau- tik sapno nepaleist...
laiškų nebeskaitau.seniai sugriuvę tiltai
tik jūra su manim.o tu likai Tenai
aš jau atsibudau...dar puoselėju viltį
tą trapią kvailą viltį
kad pildosi sapnai.
čigonė išvaražijo-gyvensi dar ilgai
ir lova paklusniai įgauna mano kūno formą
ir tu tiktai sapne manęs nepalikai.
nenoriu atsibust- o rudeninis oras
pro langą atsivėrusį taip kvepia obuoliais...
paklaustų kas- koks tavo paskutinis noras
prieš mirtį?- atsakyčiau- tik sapno nepaleist...
laiškų nebeskaitau.seniai sugriuvę tiltai
tik jūra su manim.o tu likai Tenai
aš jau atsibudau...dar puoselėju viltį
tą trapią kvailą viltį
kad pildosi sapnai.
Čia geras....
tavo pačios?
Aš kartais pavargstu nuo triukšmo
O kartais ir nuo mėlyno dangaus...
Aš kartais nesustodamas kalbu per dieną
O kartais tyliu nuo aušros iki tamsos...
Aš kartais trokštu pamatyti tavo veidą
O kartais noriu nepažint tavęs daugiau...
Aš kartais noriu būti mažas vaikas
O kartais noriu tapt suaugusiu labiau...
Aš kartais pabandau būt pats svarbiausias
O kartais noriu dingt minioj pilkų veidų...
Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus
O kartais noriu spjaut ant mane supančių žmonių...
Aš kartais būnu abejingas skausmui
O kartais noriu verkti dėl smulkmenų mažų...
Aš kartais noriu elgtis taip kaip liepia protas
O kartais mane nugali širdis pilna jausmų...
/Ernestas/
Papildyta:
Prašau padėki galvą ant mano peties
Pajuski tai ko reikia tau dabar išties
Užmerk pavargusias ir ašarojančias akis
Tegu nustoja plakti besidaužanti širdis...
Nebekalbėk beprasmių žodžių man daugiau
Nebesakyki to ko negirdžiu aš jau
Tegu nors kartą būna tau širdy ramu
Tegu nors kartą galvoje nebus kitų minčių...
Pajusk ramybę ir didžiulę meilę manyje
Pajuski tai ką aš saugau savo viduje...
Pasidalink su manimi ir gėriu ir blogiu
Ir leisk man būti su tavim kai bus sunku...
Išgirsk garsus kurie skamba tyloje
Ir tuos žodžius kurie užstringa gerklėje...
Matyk akis net kai tamsi naktis
Ir rask mane kai daužosi širdis...
O kartais ir nuo mėlyno dangaus...
Aš kartais nesustodamas kalbu per dieną
O kartais tyliu nuo aušros iki tamsos...
Aš kartais trokštu pamatyti tavo veidą
O kartais noriu nepažint tavęs daugiau...
Aš kartais noriu būti mažas vaikas
O kartais noriu tapt suaugusiu labiau...
Aš kartais pabandau būt pats svarbiausias
O kartais noriu dingt minioj pilkų veidų...
Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus
O kartais noriu spjaut ant mane supančių žmonių...
Aš kartais būnu abejingas skausmui
O kartais noriu verkti dėl smulkmenų mažų...
Aš kartais noriu elgtis taip kaip liepia protas
O kartais mane nugali širdis pilna jausmų...
/Ernestas/
Papildyta:
Prašau padėki galvą ant mano peties
Pajuski tai ko reikia tau dabar išties
Užmerk pavargusias ir ašarojančias akis
Tegu nustoja plakti besidaužanti širdis...
Nebekalbėk beprasmių žodžių man daugiau
Nebesakyki to ko negirdžiu aš jau
Tegu nors kartą būna tau širdy ramu
Tegu nors kartą galvoje nebus kitų minčių...
Pajusk ramybę ir didžiulę meilę manyje
Pajuski tai ką aš saugau savo viduje...
Pasidalink su manimi ir gėriu ir blogiu
Ir leisk man būti su tavim kai bus sunku...
Išgirsk garsus kurie skamba tyloje
Ir tuos žodžius kurie užstringa gerklėje...
Matyk akis net kai tamsi naktis
Ir rask mane kai daužosi širdis...
Nebark, prašau, manęs už tai,
Kad atėjau tavęs neklausęs.
Norėjau tau parodyt, kaip rytais
Smagiai maži kačiukai prausias,
Kaip šildo saulės spinduliai
Ir skirtos tau padangių giesmės,
Ir rodo kelią žiburiai
Ten, kur kartu mes susiliesim.
Nebark, prašau, manęs už tai,
Kad atėjau į tavo sielą
Ir pasakiau tau: ar žinai,
Kaip man joje gyventi miela.
Kad atėjau tavęs neklausęs.
Norėjau tau parodyt, kaip rytais
Smagiai maži kačiukai prausias,
Kaip šildo saulės spinduliai
Ir skirtos tau padangių giesmės,
Ir rodo kelią žiburiai
Ten, kur kartu mes susiliesim.
Nebark, prašau, manęs už tai,
Kad atėjau į tavo sielą
Ir pasakiau tau: ar žinai,
Kaip man joje gyventi miela.
Niekas nepraeina...
Mes laiko žaizdas nešame savyje,
paslėptas po kasdieniniais žodžiais,
tylėjimu, pusiau šypsniu, pusiau malda.
Paslėptas senam pageltusiam laiške.
Mes pridengiam jas vaikiškais delniukais.
Norėtume, kad jas nuimtų pabučiavimu,
bet jos gyvos -
neatsargiai palietus, vėl plūsta krauju...
/J. Degutytė/
Kadaise labai norėjau kalbėti,
Netgi tada, kai neturėjau ką pasakyti.
Dabar jau, rodos, turėčiau ką pasakyti,
Bet nenoriu kalbėti.
Ir šias eilutes užrašau tik todėl,
Kad įsitikinčiau dar kartą:
Gražiausi eilėraščiai tie,
Kuriuos sugalvoju ir užmirštu...
/A. Baltakis/
Mes laiko žaizdas nešame savyje,
paslėptas po kasdieniniais žodžiais,
tylėjimu, pusiau šypsniu, pusiau malda.
Paslėptas senam pageltusiam laiške.
Mes pridengiam jas vaikiškais delniukais.
Norėtume, kad jas nuimtų pabučiavimu,
bet jos gyvos -
neatsargiai palietus, vėl plūsta krauju...
/J. Degutytė/
Kadaise labai norėjau kalbėti,
Netgi tada, kai neturėjau ką pasakyti.
Dabar jau, rodos, turėčiau ką pasakyti,
Bet nenoriu kalbėti.
Ir šias eilutes užrašau tik todėl,
Kad įsitikinčiau dar kartą:
Gražiausi eilėraščiai tie,
Kuriuos sugalvoju ir užmirštu...
/A. Baltakis/
Juodos mintys,juodi jausmai
Gilios duobes ir juodi karstai
Juodi kryziai,gyvenime juodam
Keisti norai,pasaulyje sitam
Juodas rubas ir sazine juoda
Juodos dienos ateina kaikada
Baltos lelijos,juoam vandeni
Ir juoda zeme kurion guli
Juodas paukstis,juodam dangui
Piktas dziaugsmas,blogam zmogui
Gilios pedos, smeli juodam
Nuvytusios geles, glebi manam.
Gyvenimas nevien tik rozines spalvos,jame yra ir kitu spalvu.Kartais ir juodu.
Gilios duobes ir juodi karstai
Juodi kryziai,gyvenime juodam
Keisti norai,pasaulyje sitam
Juodas rubas ir sazine juoda
Juodos dienos ateina kaikada
Baltos lelijos,juoam vandeni
Ir juoda zeme kurion guli
Juodas paukstis,juodam dangui
Piktas dziaugsmas,blogam zmogui
Gilios pedos, smeli juodam
Nuvytusios geles, glebi manam.
Gyvenimas nevien tik rozines spalvos,jame yra ir kitu spalvu.Kartais ir juodu.
As kadais sventai tikejau meile -
As buvau tikejimo kvailys,
Rast norejau tokia pacia kvaile...
As kadais sventai tikejau meile:
Pasaka nezemiska ir dailia...
Jos pazeisti niekas neisdris.
As kadais sventai tikejau meile -
As buvau tikejimo kvailys.
V.Macernis
As buvau tikejimo kvailys,
Rast norejau tokia pacia kvaile...
As kadais sventai tikejau meile:
Pasaka nezemiska ir dailia...
Jos pazeisti niekas neisdris.
As kadais sventai tikejau meile -
As buvau tikejimo kvailys.
V.Macernis
nekvėpuodama stebėjau rodyklę
skubančią per mano gyvenimą
netikėjau ,kad ankstų ryta ,
sudaužys kas nelemtą
laikrodį
man atrodo ,tik dabar gyvenu
laiko upės nešama per pasaulį,
tik dabar aš kalbėti išmokau,
kad tau pasakyčiau viską.
nebereikia žiopsoti
į valandas ,laukti vėl verkiančio ryto-
tu šalia ir nereikia man metų ,
nebereikia dienų ,nei naktų.
tu šalia . ir žiūri į akis -
jose žydi ir skleidžiasi mano dienos,
nesvarbu ,kiek jų dar prabėgs ,
svarbu ,kad tavo meile gyvenu .
Tai tik meilė
Tai tik aidas, mano mielas, tai tik aidas
Iš tarpeklio, kur pražydo edelveisas...
Ak, koks liūdnas, mano mielas, tavo veidas
Lyg princesės gedulingosios iš Velso...
Tai tik žiedas, mano mielas, tai tik žiedas
Amžinybės, užrakintos žemėj, pradas...
Ašarėlė, mano mielas, tyliai rieda
Gal praradom savo sielas, gal atradom?..
Tai tik kaukės, mano mielas, tai tik kaukės,
O veidai kažkur anapus, užu sienų...
Lyg Šagrenės oda norai susitraukia
Ir užsnūsta tyliai, tyliai po purienom...
Tai tik skausmas, mano mielas, tai tik skausmas,
Tai beprotiškos liepsnos ir ledo griūtys...
Tai aistros ir nudegimų svaigio jausmas,
Tai ir gruodis, ir žalių dienų rugpjūtis...
Tai tik meilė, mano mielas, tai tik meilė...
Tai tik aidas, mano mielas, tai tik aidas
Iš tarpeklio, kur pražydo edelveisas...
Ak, koks liūdnas, mano mielas, tavo veidas
Lyg princesės gedulingosios iš Velso...
Tai tik žiedas, mano mielas, tai tik žiedas
Amžinybės, užrakintos žemėj, pradas...
Ašarėlė, mano mielas, tyliai rieda
Gal praradom savo sielas, gal atradom?..
Tai tik kaukės, mano mielas, tai tik kaukės,
O veidai kažkur anapus, užu sienų...
Lyg Šagrenės oda norai susitraukia
Ir užsnūsta tyliai, tyliai po purienom...
Tai tik skausmas, mano mielas, tai tik skausmas,
Tai beprotiškos liepsnos ir ledo griūtys...
Tai aistros ir nudegimų svaigio jausmas,
Tai ir gruodis, ir žalių dienų rugpjūtis...
Tai tik meilė, mano mielas, tai tik meilė...
Sveikos, mielosios. Perverčiau savo užrašų knygeles ir sumaniau pasidalinti keliais įrašais.
Peter Hacks
Kartais virš mano sklypo ima ir praskrenda koks angelas.
Šen pasuka arba ten, kur jo laukia paguodos ištroškusios minios.
Vakar vienas praskrido: saulė spindėjo sparnuos ir plaukuos jo.
Marškonį peršviesdama. Aiškiai matėsi, kad dailiai sudėtas ir panašus į mergaitę.
Ilgai aš žvelgiau jam pavymui.
Paskui išvydau - kieme guli nukritęs kas baltas.
Plunksnos ten buvo nupuolę.
Vieną pakėliau, norėdamas tau tai pranešti.
Henrikas Radauskas
Angelas ir sesuo Angelika
Naujagimis angelas,-jis dar negali paskristi,-
Pasilpusiom rankom įkibęs į medžio šakelę, bijo į žemę nukristi,
Jis užverktą veidą į gestantį debesį kelia.
Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke
Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės.
"Sesute Angelika, medyje angelas verkia".
"Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės"
Charles Peguy
Viltis...
Jo daigas ir versmė.
Ji malonės šaltinis.
Ji laisvės širdis...
Ji naujo ir jauno žymė.
Ji gėrio versmė,
nes viltis
nuolat suardo pražūtingą įpročio apdarą.
Airių malda
Tegul kelias ateina tavęs pasitikti,
tegul vėjas būna tau palankus,
tegul saulė maloniai šildo tavo veidą, o lietus tegul švelniai drėkina tavo laukus,
ir kol mes vėl susitiksim,
tegul Dievas laiko tave ant savo delno.
Bernardas Brazdžionis
Auga mūsų namelis
Lig dangaus, lig dangaus,
O namelyje laimė-
Nieko nieko daugiaus-
O namelyje laimė
Nieko nieko daugiaus-
Auga mūsų namelis
Lig dangaus, lig dangaus.
Peter Hacks
Kartais virš mano sklypo ima ir praskrenda koks angelas.
Šen pasuka arba ten, kur jo laukia paguodos ištroškusios minios.
Vakar vienas praskrido: saulė spindėjo sparnuos ir plaukuos jo.
Marškonį peršviesdama. Aiškiai matėsi, kad dailiai sudėtas ir panašus į mergaitę.
Ilgai aš žvelgiau jam pavymui.
Paskui išvydau - kieme guli nukritęs kas baltas.
Plunksnos ten buvo nupuolę.
Vieną pakėliau, norėdamas tau tai pranešti.
Henrikas Radauskas
Angelas ir sesuo Angelika
Naujagimis angelas,-jis dar negali paskristi,-
Pasilpusiom rankom įkibęs į medžio šakelę, bijo į žemę nukristi,
Jis užverktą veidą į gestantį debesį kelia.
Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke
Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės.
"Sesute Angelika, medyje angelas verkia".
"Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės"
Charles Peguy
Viltis...
Jo daigas ir versmė.
Ji malonės šaltinis.
Ji laisvės širdis...
Ji naujo ir jauno žymė.
Ji gėrio versmė,
nes viltis
nuolat suardo pražūtingą įpročio apdarą.
Airių malda
Tegul kelias ateina tavęs pasitikti,
tegul vėjas būna tau palankus,
tegul saulė maloniai šildo tavo veidą, o lietus tegul švelniai drėkina tavo laukus,
ir kol mes vėl susitiksim,
tegul Dievas laiko tave ant savo delno.
Bernardas Brazdžionis
Auga mūsų namelis
Lig dangaus, lig dangaus,
O namelyje laimė-
Nieko nieko daugiaus-
O namelyje laimė
Nieko nieko daugiaus-
Auga mūsų namelis
Lig dangaus, lig dangaus.
Nereik atleidimo...
Mylėjom ir klydom.
Jau vasara baigias -
Šešėlių minia.
Turbūt nusijuokčiau
Ją, meilę išvydus...
O gal vėl sparnu
Ji sužeistų mane?
Ir velei pro rūką,
Ir vėlei pro sniegą
Žiūrėsi ir lauksi
Sugrįžtant žolės.
Gal einama skaudžiai,
Kad pėdsakai lieka?
Ir akys
Lyg didelės duobės gilės...
Užaugam ir senstame
Laikrodžiams tiksint.
Jau paukštis pakilo
Nuo medžio šakos
Ir vėl išsiskirsim.
Ir vėl susitiksim.
Ir lūpos vėl lūpų
Patamsy ieškos.
Papildyta:
Henrikas Nagys
Niekad neparduok savęs. Tegu
išrinktieji ieško išrinktųjų.
Tu palik tarp paprastų ir tarp pilkųjų
būk pažemintųjų broliu ir draugu.
Dalią jų ir duoną jų priimk.
Neišsižadėk jų lig paskutiniosios.
Ir kalbėk tik jiems ir tik už juosius
Būki nebylio burna ir neregio akim.
Būki dulke dulkėse ir pelenu tarp pelenų
Vienišų viltim ir paliktų paguoda.
Tuo, kurs nieko neima ir viską atiduoda
nuolat alkanu, tarp nuolat alkanų.
Mylėjom ir klydom.
Jau vasara baigias -
Šešėlių minia.
Turbūt nusijuokčiau
Ją, meilę išvydus...
O gal vėl sparnu
Ji sužeistų mane?
Ir velei pro rūką,
Ir vėlei pro sniegą
Žiūrėsi ir lauksi
Sugrįžtant žolės.
Gal einama skaudžiai,
Kad pėdsakai lieka?
Ir akys
Lyg didelės duobės gilės...
Užaugam ir senstame
Laikrodžiams tiksint.
Jau paukštis pakilo
Nuo medžio šakos
Ir vėl išsiskirsim.
Ir vėl susitiksim.
Ir lūpos vėl lūpų
Patamsy ieškos.
Papildyta:
Henrikas Nagys
Niekad neparduok savęs. Tegu
išrinktieji ieško išrinktųjų.
Tu palik tarp paprastų ir tarp pilkųjų
būk pažemintųjų broliu ir draugu.
Dalią jų ir duoną jų priimk.
Neišsižadėk jų lig paskutiniosios.
Ir kalbėk tik jiems ir tik už juosius
Būki nebylio burna ir neregio akim.
Būki dulke dulkėse ir pelenu tarp pelenų
Vienišų viltim ir paliktų paguoda.
Tuo, kurs nieko neima ir viską atiduoda
nuolat alkanu, tarp nuolat alkanų.
