sveikos visos
tai va, mano istorija: kovo 7d nuvažiavom į ligoninę apie 12val, gydytoja man ten tipo prasuko gleives ir išsiuntė pasivaikščioti 2-3val po Trakus. Kad veikla prasidėtų. Pavaikščiojom 2val ir prasidėjo sąrėmiukai kas 7min. Sakau vyrui: einam į ligoninę, nes negražu vaikščioti po miestą ir kas 7min stovėti susilenkus

. Parėjom, paguldė mane, užrašė tonus ir dar "pakrapštė". Nusiuntė į palatą ir ten vis kentėjau nereguliarius nestiprius sąrėmius, kol vakare atėjo... gyd Gobužas (prie jo ir Nojų pagimdžiau) . Jis apie 18.30 mane vėl pažiūrėjo. Ir po jo apžiūros prasidėjo... sąrėmiai.
Nuėjom į gimdyklą. Gyd Gobužas apžiūrėjo- buvo 6cm atsidarymas, o vandenų pūslė "plokščia" tai reiškia, kad pati ji nebūtų plyšusi, tai prakirpo man ją. Tada prasidėjo pats smagumas- stipresni sąrėmiai. Po truputį po truputį galvytė įsistatė šonu (2pozicija), o man jau stumt norisi

, o jie visi aiškina, kad dar 2-3 sąrėmius neišstumk, nes plyši, o tada jau galima bus. O man toooks noras užėjo, kad ėmiau ir netyčia pastūmiau...

Akušerė su palom puolė laikyt, kad neišlįstų per grietai ir vis žiūrėjo, ar neplyšau. Ir vis sakė ką daryt: pastumk truputį, dabar smarkiau, dabar silpniau, dabar nestumk... ir t.t. O man jau atrodė, kad plyšau... bet ne... Ir kai jau Matas išlindo, aš pradėjau rėkti...

nu, žinoma iš laimės, o akušerė sako: ko tu rėki?

Pažiūrėjo ar neplyšau, ir kai pasakė man, kad viskas gerai, aš pradėjau jiems nesustodama dėkoti.
Matui viskas gerai, man viskas gerai... tai po valandos į palatą parvežė ir dar po valandos liepė atsikelt... Tai va, Gobužas skaityk pakrapštė mane 18.30, o Matas gimė 19.35. Davė vyrui virkštelę perkirpt...
tik žinokit, šį kartą gimdyti buvo psichologiškai sunkiau, nes žinojau ko laukti, o laikas taaaip lėtai slinko, kad ojojoj